Rinktinės „Aras“ pareigūnai organizuoja, valdo bei vykdo antiteroristines ir įkaitų išlaisvinimo operacijas ne tik Lietuvoje, bet ir bendradarbiauja šioje srityje su Europos Sąjungos (ES) valstybių narių antiteroristinių padalinių pareigūnais.
Taip pat „Aras“ yra pasitelkiamas ginkluotų ir pavojingų nusikaltėlių sulaikymo operacijose. Vienas iš paskutinių tokių atvejų užfiksuotas Kaune, kai būtent „Aro“ pareigūnai išlaisvino pagrobtą ir metaliniame garaže laikytą 9-erių mergaitę bei sulaikė įtariamąjį Gediminą Filipavičių.
Vykdant savadarbių sprogstamųjų įtaisų ir karinių sprogmenų, naudojamų teroristiniams ar kriminaliniams tikslams paiešką ir neutralizavimą taip pat yra pasitelkiami būtent rinktinės „Aras“ išminuotojai.
Apie tai, kad „Aro“ veikla neapsiriboja vien tik Lietuvos teritorija ir prisideda prie bendro ES šalių saugumo kovojant su terorizmo grėsmėmis plačiau papasakojo rinktinės vadas Viktoras Grabauskas.
„Po JAV 2001-siais rugsėjo 11-ąją įvykdyto teroristinio išpuolio, Europoje buvo nuspręsta pasižiūrėti, kokia situacija yra ES. Tuo metu susirinko įvairių padalinių vadai ir kilo mintis, kad būtų galima sukurti tokią organizaciją, kuri vienytų stipriausius ES antiteroristinius padalinius. Įvykiai JAV įkvėpė tokiam žingsniui. Iš pradžių tai buvo idėja, o 2004 m. jau turėjome pirmąjį oficialų antiteroristinių padalinių susitikimą. Tada buvo nuspręsta oficialiai įsteigti ATLAS tinklą.
2005 m. buvo suderintos tarpusavio bendradarbiavimo vidinės taisyklės. Aptarta, kokiomis taisyklėmis turėsime vadovautis. Briuselyje įvyko vidinių taisyklių pasirašymas. Visi padaliniai įsipareigojo jomis vadovautis. Teko ir pačiam padėti parašą. Tai buvo oficiali ATLAS tinklo pradžia. Viskas užtruko, nes reikėjo suderinti teisės aktus, finansavimą.“
Papasakokite plačiau apie ATLAS idėją? – paprašėme V. Grabausko.
Pradžioje pagrindinė idėja buvo kelti savo taktinį ir techninį lygį, vykdyti bendras pratybas, keistis informacija, kad kiekvienas padalinys turėtų galimybę augti ir tobulėti. Realiai, vienas padalinys turėjo didesnį įdirbį vienoje srityje, kitas – kitoje. Tas dalijimasis informacija ir bendros pratybos buvo gerai tuo, kad ženkliai efektyviau buvo galima kelti savo meistriškumą.
Mes įsijungėme į ATLAS tinklą kaip lygiaverčiai partneriai. Kiti nebuvo galva aukštesni ir mums nereikėjo jų vytis. Taisyklės buvo tokios – ATLAS tinkle galėjo dalyvauti tik vienas padalinys iš šalies. Vėliau buvo pakeista, kad galėtų būti ne daugiau dviejų padalinių iš vienos šalies, dėl tam tikrose šalyje egzistuojančios policinės sistemos. Pabrėšiu, kad ATLAS tinklo pagrindinė funkcija – antiterorizmas.
Iš pradžių tas bendradarbiavimas vyko rengiant įvairias pratybas, tačiau 2008 m. kilo idėja, kad mes turėtume galimybę padėti vieni kitiems ir realiose operacijose. Taip gimė vadinamasis ATLAS sprendimas. Europos Taryba priėmė sprendimą, kuris leido skirtingų šalių antiteroristinėms rinktinėms legaliai padėti viena kitai realiose situacijose. Todėl intervencijas ar antiteroristines operacijas jau galėjome vykdyti kartu.
Situacija tokia, kad jeigu mūsų šalyje įvyktų teroristinis išpuolis ir mums prireiktų papildomų pajėgų, mes galėtume pasitelkti kitų šalių pareigūnus iš ATLAS. Lygiai taip pat galiotų ir atvirkštinis variantas – mūsų pareigūnai esant poreikiui vyktų atitinkamai į pagalbos prašančią šalį. Šiandien turime tokį oficialiai veikiantį numatytą bendradarbiavimo mechanizmą.
Kokioje realioje situacijoje teko pasitelkti pareigūnus iš kitų šalių?
Pats paskutinis atvejis – NATO viršūnių susitikimas, 2023-siais vykęs Vilniuje. Šio renginio metu rinktinė „Aras“ turėjo daug užduočių. Viena iš jų – su kontrasnaiperiais vykdyti ypatingai svarbių asmenų apsaugą. Mes pasitelkėme kolegas iš ATLAS tinklo, nes buvo labai daug objektų, kuriuose turėjome vykdyti kontrsnaiperinį dengimą. Todėl šioje operacijoje be Lietuvos snaiperių, dar dalyvavo kolegos iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos.
Žinoma, užsienio šalių antiteroristinių rinktinių pajėgos yra pasitelkiamos tik išimtinais atvejais. Dažniausia padaliniai savo šalyse turi pakankamai pajėgų, kad būtų užtikrintos numatytos funkcijos. Tad kolegos iš kitų šalių yra pasitelkiami tik tada, kai yra labai didelis poreikis ir savų pajėgų nebepakanka.
Papasakokite apie paskutines Vilniuje surengtas tarptautines pratybas, kurių akcentu tapo teroristų užgrobto lėktuvo ir įkalintų įkaitų išvadavimas?
Šių metų vasario 26 – kovo 1 dienomis Vilniuje vyko ATLAS organizacijos AIRCRAFT darbo grupei priskirtų padalinių tarptautinės pratybos, kuriose dalyvavo Prancūzijos, Austrijos, Nyderlandų, Ispanijos, Italijos, Portugalijos ir Lietuvos pareigūnai. Pagrindinė AIRCRAFT grupės kompetencija – įkaitų vadavimo operacijos užgrobtuose keleiviniuose orlaiviuose.
Tai buvo taktinės pratybos, kurių metu rinktinės „Aras“ intervencinių padalinių kovotojai kartu su užsienio šalių kolegomis tobulino sąveiką ir ieškojo naujų taktinių sprendimų vykdant bendras įkaitų vadavimo operacijas lėktuvuose. Pratyboms buvo panaudotas rinktinės „Aras“ turimas treniruočių lėktuvas „Boeing 737“.
Kaip su metais keičiasi rinktinė „Aras“?
Iš tikrųjų yra sunku papildyti rinktinės „Aras“ gretas. Vienas dalykas – labai sunki atranka, kur ne kiekvienas praeina. Kitas dalykas – nėra daug norinčiųjų eiti į atranką. Žmonės būna girdėję ir žino, kad atranka į rinktinę „Aras“ tikrai nėra lengva.
Dar vienas niuansas, mano manymu, motyvuoti darbuotojus galima įvairiai, tačiau vienas svarbiausių aspektų – atlyginimas. Iš tikrųjų mūsų pareigūnų atlyginimai nėra dideli. Mes iš ateinančio šturmuotojo reikalaujame praeiti labai sudėtingą atranką. Bet noro tarnauti Lietuvai ar elitiniam padaliniui, kaip motyvacijos, tikrai ne visada pakanka. Daug kas atsižvelgia į atlyginimą ir tai yra suprantama.
Pradedantysis rinktinės narys, kurį laiką neturi galimybės budėti naktį ar gauti viršvalandžių. Jeigu jis yra mokymosi procese, tai ir 1 tūkst. eurų negauna. Vėliau, kai prisideda viršvalandžiai, naktinės valandos, tada atlyginimas šiek tiek išauga.
Problema tame, kad atrinkti tą žmogų dėl aukštų reikalavimų yra sunku. Žmogus turi būti psichologiškai tvirtas, visapusiškai fiziškai pasirengęs ir su aukštu intelektu. Dabar įsivaizduokite, toks žmogus visą laiką kažkur kitur suras žymiau geriau apmokamą darbą. Maža to, žymiai paprastesnį. Todėl kandidatų skaičius nėra didelis.
Į ką labiausiai atsižvelgiama vertinant potencialų kandidatą?
Stebime žmogaus intelektą, jo psichologinį atsparumą. Jau po šių testų dalis kandidatų atkrenta. Tikrai nenorime labai nuleisti atrankos kartelės, kurią ir taip esame šiek tiek sumažinę. Kodėl? Nes nenorime rizikuoti. Todėl turime problemą dėl pareigūnų kaitos.
Džiugu tik dėlto, kad pavyko išsaugoti patį branduolį. Patirtis yra labai didelis privalumas mūsų darbe. Bet amžius daro savo, fiziologija yra fiziologija, todėl norisi, kad kuo daugiau jaunimo patektų į rinktinės „Aras“ gretas.
Pabrėšiu, kad pas mus fiziniai žmogaus gebėjimaiiš esmės net nėra svarbiausia. Fizinę jėgą ir ištvermę galima išugdyti, raumenis užauginti. Bet kas liečia mąstymą ir psichologinį atsparumą, tai to nelabai pakeisi.
Kodėl rinktinėje „Aras“ nėra nė vienos pareigūnės?
Moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai gali dalyvauti atrankoje. Tačiau dėl keliamų reikalavimų laikomės lygybės principo. Visos lytys yra lygios. Tai logiška ir paaiškinsiu, kodėl. Einate dirbti tą patį darbą, kur vienodai reikės pridengti ar šturmuoti. Tad, kodėl vienam reikalavimai turi būti mažesni nei kitam?
Daugiau kvapą gniaužiančių istorijų apie Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“ pamatykite tik per „Go3“ televiziją rodomame 6 dalių dokumentiniame seriale „Vienas Aras“, kuriame pasakojama apie gaujų įsigalėjimą, „Vilniaus brigados“ iškilimą ir žlugimą, žurnalisto Vito Lingio nužudymą ir mirties bausmę Borisui Dekanidzei, išskirtinę įkaitų išlaisvinimo operaciją ir dar daugiau.
