Ką tik paskelbti aukštųjų mokyklų reitingai, kaip ir reikėjo tikėtis, sukėlė nemenką šurmulį. Vieni universitetai pyktelėjo (galbūt ir teisingai), kiti – apsidžiaugė (galbūt ir nepelnytai). Aš savo ruožtu, negindamas ir negirdamas nė vienos aukštosios mokyklos, norėčiau pateikti keletą savų pastebėjimų.
Pradėsiu nuo senos tiesos, kad reitingai – bet kurioje srityje – toli gražu nėra panacėja. Tuo jau ne kartą įsitikinome ir čia, Lietuvoje. Bene geriausias pavyzdys, kuris greitosiomis šauna į galvą – ką tik pasibaigę rinkimai į Europos Parlamentą.
Prisiminkime: kolegoms socialdemokratams apklausos žadėjo mažiausiai tris, o greičiausiai – net keturias vietas. Gavo dvi. Be to, tikrai niekas neprognozavo tos vienos vietos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Gavo.
Grįžtant prie aukštųjų mokyklų reitingavimo. Reikėtų prisiminti, jog kiekvienas reitingas turi savo metodologiją, kuri visuomet bus ginčų objektas. Ir suprantama, kad lietuviškas bei dar gana „jaunas“ reitingas savo metodologiją dar tobulins begalę kartų.
Vertinant šių metų rezultatus, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, kaip universitetas, ankstesniais metais rikiavęsis tarp lyderių, šiemet atsidūrė „autsaiderių“ gretose – ir atvirkščiai? Ar per metus kitose aukštosiose mokyklose įvyko kažkas ypatingo, kas leido joms šoktelėti lentelėje? Arba beviltiškai nukristi žemyn? Visi universitetai vykdo savo strateginius planus, atsiskaito bendruomenei bei visuomenei, yra akredituojami vykdyti studijų programas, įgyvendina projektus, investuoja į infrastruktūrą, studijas, mokslinę bazę ir t. t. Trumpai tariant – kardinalių pokyčių, kurie turėtų įtakos rezultatams, per vienerius metus neįvyko. Ir negalėjo įvykti.
Stebina ir investicijų palyginimai su studentų skaičiumi. Manyčiau, tai – gana trumparegiška. Reikėtų nepamiršti atsižvelgti į dominuojančius studijų dalykus bei įvertinti tai, kad tą pačią infrastruktūrą visi studentai naudoja ne vienu metu.
Mano nuomone, faktas, kad universitetai, kurių infrastruktūra yra vertinama itin gerai ne tik pačių studentų, bet ir visuomenės bei valstybės institucijų, ir tai, kad šią infrastruktūrą aukštosios mokyklos geba efektyviai pateikti naudoti dideliam studentų skaičiui – geros ir efektyvios vadybos pavyzdys.
Visada gerai, kai yra su kuo palyginti. Šiuo atveju tokiu atspirties tašku galėtų būti Webometrics universitetų reitingas. Nors jo metodologija absoliučiai kitokia, būtent apie šį objektyvų ir viešą duomenų prieigą skatinantį reitingą girdėjau nemažai teigiamų atsiliepimų. Tiek iš Lietuvos, tiek iš Europos studentų, juos vienijančių organizacijų, pačių aukštųjų mokyklų. Kam įdomu – nesunkiai ras ir pamatys, koks pirmasis lyderių penketukas. Beliks palyginti jį su duomenimis, kuriuos skelbia lietuviškojo reitingo sudarytojai. Ir padaryti išvadą, jog reitinguose nebūna nei absoliučios tiesos, nei „geriausios“ metodologijos.
Dėl to ir dėl kitų priežasčių dažnam ir kyla pagrįstų abejonių dėl atskirų reitingavimų tikslų, o gal net ir priežasčių.
Dar, kita vertus, įdomu: kaip galima lyginti Stulginskio universiteto ir Dailės akademijos veiklos rezultatus? Arba Vilniaus universitetą su Lietuvos sporto universitetu? Kauno technologijos universitetą su Muzikos ir teatro akademija? Kaip galima lyginti piloto parengimą su vadybininko, mediko su užsienio kalbų specialisto, dainininko ar smuikininko rengimą su inžinieriaus?
Bet kokiu atveju sakyčiau, jog aukštųjų mokyklų priekaištai, kad reitingavimas neaptariamas su akademine bendruomene, vertinimo metodika yra neskaidri ir prieštaringa, naudoti duomenys neatskleisti, neatrodo laužti iš piršto. Kartais išties pradedi galvoti, kad norima specialiai supriešinti akademinę bendruomenę – ir taip sukelti sumaištį visuomenėje. Kažkam tai gal ir naudinga.
Kokia būtų išeitis? Kad ir pasikviesti patikimą tarptautinę reitingavimo agentūrą, kuri atliktų nepriklausomą ir objektyvų Lietuvos universitetų ar viso švietimo ir mokslo sektoriaus reitingavimą. Visiems būtų ramiau ir aiškiau.
O kol kas lietuviškųjų reitingų sudarytojams ir jų „klientams“, švietimo institucijoms, norėtųsi palinkėti bendro darbo, siekiant objektyvumo. Tobulėti, mokytis iš pasaulinių pavyzdžių, o svarbiausia – bendradarbiauti bei siekti skaidrumo ir atvirumo visais klausimais. Net kai jie – nepatogūs ar nemalonūs.
Vydas Gedvilas, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
