Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dvidešimtmečio koncertui besiruošiančios „Skylės“ vedlys Rokas Radzevičius žvaigžde nesijaučia, bet pyksta, kad valstybė ignoruoja roką.

REKLAMA

Kas per dvidešimt metų grupės muzikavimo jums dabar atrodo svarbiausia?

– Svarbiausia yra kurti. Kūryba – tai ėjimas, judėjimas į priekį. Tai vidinis žmogaus augimas. Tai nuolatinis ieškojimas. Tai tikrasis laisvės pojūtis. Tačiau kartu – tai ir atsakomybė. Nes sukūrus kūrinį prisiimi atsakomybę ir už jo įgyvendinimą. Dažniausiai tas įgyvendinimo kelias yra daug, daug kartų sunkesnis ir ilgesnis, nei pati kūrybinė ekstazė. Kai yra įkvėpimas dainą gali sukurti per valandą. Tačiau jos įgyvendinimas gali užtrukti metus ir daugiau.

Gal kas nors atsibodo ir gal buvo kada noro viską mesti?

– Jei nuoširdžiai, tai labiausia atsibodo, kad roko muzika kaip žanras valstybės yra visiškai ignoruojamas. Žanras bene labiausiai skatinantis jaunimo kūrybinę saviraišką, žanras, po kurio vėliava įvyko visa „dainuojanti revoliucija“, laisvoj Lietuvoj buvo labai greitai pamirštas. Panašu, kas visa kultūros finansavimo politika buvo toliau vykdoma pagal tarybinį modelį. Riebiausią pyragą suvalgo chroniška impotencija alsuojanti akademinė muzika su visom savo filharmonijom, orkestrais, teatrais, tituluotais kompozitoriais ir dar velnias žino kuo. Tada trupiniai numetami legalizuotiems našlaičiams – folklorui, džiazui ir dainuojamajai poezijai. Roko muzikos į šios puotos dalyvių sąrašą niekas neįrašė. Taip ir klajoja ji viena pusbadžiu – kas duonos riekę numeta, kas centą sušelpia. Glaudžiasi vargšė rūsiuose. Seniai jau būtų nomenklatūriniai kultūros šulai šokę pergalės šokį, bet nenumiršta ji vis bjaurybė. Tai ten, tai kitur vis iškiša savo kaulėtą pirštą ir grasina nutukėlius apdovanoti sprigtais. Drebėkite slunkiai, ateis laikas išspardys ir subines. Dar atsibodo 20 metų aiškinti grupės pavadinimo prasmę.

REKLAMA
REKLAMA

Ar bus grupės 40-metis?

–  Jei Dievas duos – bus.

Kiek maždaug nuošimčių savo siekių jaučiasi dabar įgyvendinęs? Ko trūksta, kad pasiektų likusius?

– Na mūsų siekiai daugiau siejasi su dvasine plotme. Visada galvojau, kad mūsų muzika yra tiems, kurie nors kartą susimąstė apie amžinybę. Tačiau tam ,kad muzika įgautų tą metafizinį atspalvį reikia ilgo ir kruopštaus darbo repetuojant, įrašinėjant, koncertuojant. Visas grožis ir subtilumas gali būti akimirksniu užmuštas nekokybiškumo. Iš tų daugiau nei dvidešimties sukurtų albumų, roko operų ir miuziklų realiai parašą galėčiau padėti tik po paskutiniais dviem darbais – „Povandeninėm kronikom“ ir „Broliais“. Tik šiuos albumus pavyko privesti ir pateikti klausytojui iki tokio lygio, kaip jie buvo sumanyti. Visi kiti kūriniai taip ir liko „pusiau lupti, pusiau skusti“...  Kaip bebūtų banalu, kokybiškam idėjų įgyvendinimui dažniausiai trūko materialinių resursų.

REKLAMA
REKLAMA

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų