Prieš gerus metus į Panevėžio apygardos prokuratūrą atėjęs dirbti prokuroras Aurelijus Navickas jau spėjo į teismus perduoti ne vieną šiurpią bylą. Beveik visose jo kontroliuojamose bylose teisėjai sutiko su nusikaltėliams pasiūlyta bausme.
Sabonių kaimo (Pasvalio r.) gyventojai iki šiol negali pamiršti savo kaimyno Dangiručio K. (45 m.) žiaurios žūties. Persigėrusi jo sugyventinė Rasa Kairytė (34 m.), pasitelkusi niekur nedirbantį, tokį patį kaip ir ji girtuoklį savo brolį Egidijų (28 m.), žiauriai uždaužė negalintį apsiginti Dangirutį K. Bylos eigą ir tyrimą kontroliavęs prokuroras A. Navickas paprašė teismo skirti gana griežtas bausmes. R. Kairytė nuteista kalėti 17 metų, jos brolis – metais trumpiau.
Prokuroras A. Navickas dviem nuteistaisiais papildė ir Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos įkalintųjų gretas. Jo pasiūlytos bausmės nepakeitė ir Lietuvos apeliacinis teismas. Taigi dviejų biržiečių, tėvo ir sūnaus Lino (54 m.) ir Šarūno (22 m.) Čiudarų žudikams Ignui Mačiukui (23 m.) bei Valentinui Leknickui (20 m.) už grotų teks praleisti visą likusį gyvenimą.
– Taigi dirbdamas Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo skyriuje per metus spėjote pabaigti keleto sunkių nusikaltimų tyrimą, paprašyti rimtų bausmių ir net pasiųsti du nusikaltėlius į kalėjimą iki gyvos galvos...
– Labai sunku paprašyti bausmės iki gyvos galvos. Vis dėlto tai išimtinė bausmė – alternatyva mirties bausmei. Privalai atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, į nusikaltėlių asmenybes – o jos buvo gana neigiamos. Čiudarų žudikams bausmė adekvati. Tą pripažino visos instancijos.
Sabonių kaimo egzekutoriai taip pat gavo ko nusipelnę. Tačiau tai ne mano vieno, o visos komandos darbas. Nors kaime žmonės kalbėjo, kad žudikai išsisuks nuo bausmės, pareigūnai surinko daugybę įrodymų, liudijančių apie sunkiai suvokiamą abiejų – tiek brolio, tiek sesers – elgesį. Sugyventinis buvo žiauriai mušamas namuose, vėliau nuvilktas už poros šimtų metrų nuo trobos ir toliau daužomas, į burną jam buvo įgrūsta plyta. Užfiksuota ir daugiau kraupių detalių.
– Kaip manote, iš kur kyla toks žiaurumas, nevaldomas įniršis?
– Pati mūsų visuomenė pikta. O pavartojus alkoholio tas pyktis, tarsi gerai suslėgtas garas, išsiveržia į paviršių. Juk beveik visi nusikaltimai padaromi išgėrus ir alkoholis veikia kaip stimuliatorius. Galbūt žmonės nemoka išsipasakoti, taikiai išlieti skriaudas, skaudulius? Kita vertus, dažniausiai svetimos bėdos niekam nerūpi ir niekas į kito žmogaus skausmą nesigilina. O va išgėrus atsileidžia visi varžtai ir susikaupęs pyktis išliejamas ant pirmo po ranka pasitaikiusio žmogaus galvos.
Kai aš augau, santykius tarpusavyje – dėl merginos, įžeidimo ar dar dėl ko nors – aiškindavomės kumščiais. Bet nebūdavo taip, kad visi pultų vieną. Vienas prieš vieną – pasimušėm, o kitą dieną susitikę ranką vienas kitam paduodavome ir jokio pykčio ar keršto užantyje nelaikydavome.
Dabar mūsų jaunimas (ir ne tik jaunimas) į rankas ima įvairius įrankius – kastetus, labai populiaru peiliai – ir visa gauja puola vieną beginklį. Apie pasekmes nesusimąsto.
Arba – susipyko žmonės, kilo konfliktas, tačiau aplink tiek pykčio, kad kivirčas (arba net ne kivirčas, tiesiog radus už save silpnesnį) sprendžiamas mirtinomis muštynėmis. Atsitokėja, kai jau būna per vėlu. Jaunimas vis dar neįsisąmonina, jog kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, kiekvienas padarytas darbas būna įvertinamas.
– Prokuroru dirbate jau seniai – 14 metų esate pradirbęs Pasvalio apylinkės prokuratūroje. Ar savo kontroliuojamose bylose sutinkate pažįstamų veidų, žmonių, kuriuos jau buvote pasiuntęs už grotų?
– Taip.
– Ar tai nereiškia, kad bausmė neatliko savo paskirties?
– Aš manau, kad visuomenė pati turėtų imtis nors šiek tiek atsakomybės, skatinti žmones daugiau nenusikalsti ir negrįžti į pataisos namus. Dabar dažniausiai į grįžusius iš kalėjimo asmenis žiūrima labai atstumtai: jų nepriima į darbą, nuo jų nusisukama, nesuteikiama galimybių integruotis į visuomenę, nepadedama.
Įstatymuose numatytas terminas „asmens teistumas“. Kai sueina tam tikras laikas, teistumas išnyksta ir žmogus turi teisę ramiai gyventi. Tačiau mūsų visuomenė pikta ir nesupranta, kad išnykus teistumui, žmogui priminti apie tai nėra reikalo – juk jis atliko bausmę (nebūtinai laisvės atėmimo), padarė išvadas ir gyvena normalų gyvenimą. Mano supratimu, į tokį žmogų negalima žiūrėti kaip į teistą žmogų.
– Ar negaunate grasinimų už tai, kad prašote tokių griežtų bausmių?
– Ačiū Dievui, ne. Tačiau prakeiksmų teismo salėje esu girdėjęs ne kartą.
Na o griežtos bausmės dėl to, kad dirbu su tokiomis bylomis, kuriose narpliojame labai žiaurius nusikaltimus. Minėtosios Čiudarų, Dangiručio K. nužudymo bylos – tai žiaurių nusikaltimų anatomija. Protu nesuvokiamo žiaurumo nusikaltimas, kurį teko narplioti pernai, įvykdytas ir Piniavoje (Panevėžio r.) – ten šešiolikmetė vadovavo neįgalaus vyriškio egzekucijai...
Na o jeigu kalbame apie patenkintus ar nepatenkintus nuosprendžiu žmones, tai, jei žmogus nepatenkintas rezultatais, dar nereiškia, jog tyrimą atlikome blogai. Žuvusiojo asmenybė – blogas ar geras, turčius ar vargeta – įtakos tyrimui neturi. Tyrimas atliekamas kaip ir priklauso. Tas, kuris pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, gali prašyti atlikti tam tikrus veiksmus. Galų gale kiekvieno prokuroro sprendimus galima apskųsti – ir net kelioms instancijoms.
A. ŽUTAUTIENĖ
