Iš pirmo žvilgsnio, šis sprendimas – tikras gaivaus oro gurkšnis pastarųjų metų viešajame dialoge. Gal tiksliau būtų sakyti nesusikalbėjime, nes ekonomistams vis skalambijant apie per didelį darbo santykių apmokestinimą ir nepalankią terpę aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams, valdantieji į tai atsakydavo ne kuo kitu, o dar vienu minimalios mėnesinės algos (MMA) kilstelėjimu.
Stebėdami nūdienos darbo rinkos aktualijas, matome, kad užsispyrusiai didinamas MMA tik dar labiau spaudžia struktūrinio nedarbo pleištą gilyn. Šis iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodantis populistinis „kaulas“ liaudžiai ilgainiui gali ilgam strigti gerklėje. Tai tik sutankins nekvalifikuotų bedarbių gretas, nes verslui tiesiog nebeapsimokės jų už tokią kainą laikyti. O tai gresia nusivylimu darbo rinka, ilgalaikio nedarbo lygio didėjimu ir papildoma nuolatine našta viešiesiems finansams. Ypač nuo to kenčia darbui imlūs verslai, kurie neretai negali pasigirti patraukliomis pelno maržomis. Be viso to, kiekvienas toks valdžios žingsnis mažina verslininkų atsparumą „vokelių“ pagundoms.
Vyriausybės siūlomas NPD didinimas – progresyviai veikiantis įrankis. Pagal galiojančią formulę, kuo didesnį darbo užmokestį gauna dirbantysis, tuo mažesnis NPD jam taikomas. Vadinasi, didžiausias išlošis atiteks mažesnes pajamas gaunantiesiems Lietuvos gyventojams. Visa tai yra tikrai puiku, nes nors kartą per visą kadenciją valdantieji savo dosnumą demonstruos ne darbdavių sąskaita. Be to, toks sprendimas šiek tiek pagerins opią jaunimo, jaunų šeimų bei periferijoje besidarbuojančių šalies gyventojų finansinę būklę.
Vis tik tai labiau kosmetinis padažymas, kai šiandien reikia tikros darbo santykių rekonstrukcijos. Juk pagrindinis strateginis tikslas – tvari ir ilgalaikė ekonomikos plėtra – galėtų būti pasiektas tik sukūrus palankią terpę dirbti, gyventi ir mokytis talentingiems ir kvalifikuotiems specialistams. Lietuva per maža, kad konkuruotų pigia darbo jėga. Tarptautinėje arenoje galėtume išsiskirti tik užėmę tvirtą kokybiškos nišinės gamybos, ar aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų teikėjos poziciją. O tam būtini pažangūs verslai ir kvalifikuoti, išsilavinę bei nepigūs darbuotojai, kuriuos reikėtų taipogi motyvuoti.
Deja, ilgą laiką kvalifikuota ir aukštesnes pajamas gaunanti darbo jėgos dalis tūnojo politikų dėmesio užribyje. O radikalesnių politinių ir mokestinių iniciatyvų tai keisti praktiškai nebuvo. Bet pagaliau dienos šviesą išvydo šiuo metu dažnai linksniuojamas Socialinis modelis. Tai vienas geresnių pavyzdžių, kad rimtos struktūrinės problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai.
Jei pavyktų Socialinį modelį įgyvendinti tučtuojau, tai reikšmingai stumtelėtų Lietuvą konkurencingumo kopėčiomis aukštyn. Pagerėtų verslo aplinka, patrauklumas užsienio investuotojams ir manevro laisvė vietiniam verslui. O plečiantis privačiam sektoriui atsivertų didesnės galimybės ir natūraliam darbo užmokesčio augimui. Kitu atveju vis labiau rizikuojame taip ir nerasti savo amplua tarptautiniame kontekste ir likti pilka zona. Smagu stebėti Vyriausybės užsidegimą. Tikėkimės, kad populistinis priešrinkiminis kadrilis Seime neužgoš šios strateginę reikšmę turinčios iniciatyvos. Tokiu atveju net priešrinkiminius MMA didinimo indėlius į politinį kapitalą galima atleisti.
