Birželio pradžioje važiuodama Jurbarko link, stabtelėjau prie pervažos įsigyti vantų. Ąžuolo, kadagio. Didesnės, mažesnės. Ką tik surištos ar kiek padžiovintos. Ir visos vos po litą ar du. Kai išsirinkę keletą su draugais jau tiesėme pinigėlius mažai mergaitei, paaiškėjo, kad vantų pardavėjų – ne vienas. Sukabintos po kaire priklausė senyvam vyrui ir jo anūkei, po dešine – atsipalaiduoti su ugniniu gėrimu, atrodo, dažnai mėgstančiam aukštaūgiui Jonui. Atsidaliję pinigus, konkurentai džiaugėsi uždirbę abu. Pamenu, kaip greitai automobilio salonas prisipildė bagažinėje gulėjusių ąžuolo šakų skleidžiamo kvapo. Buvo galima užuosti mišką, kerpę bei sakus...
Šiandien prie pervažos vantų niekas nebe pardavinėja. Ne sezonas. Šalikelėje aptikau sėdinčią mėlyniautoją Dalią. Moteris uogas renka ir į šią vietą pardavinėti neša eilę metų, tačiau, kaip pati teigia, tokio prasto derliaus kaip šiemet jau seniai nėra buvę.
– Štai, vieną litrą bandau parduoti. Nuo ankstaus ryto per 5 val. vos litrą ar du prirenku. Prasti metai. Pavasarį viskas nušalo. Gero sezono metu tiek per valandą su trupučiu jau kibire turiu. Už litrą prašau 15 Lt. Mačiau skelbimą, kad kažkas supirkinėjo uogas Tauragėje, bet neapsimokėjo priduoti. Už kilogramą, o tai yra apie pusantro litro, tik 11 Lt davė, – uogautojų aktualijomis pasidalijo Dalia.
Moteriai tai – pagrindinis uždarbis. Šiuo metu ji namuose prižiūri mažus vaikučius ir išgyvena, kaip pati teigia, „pensinio amžiaus pradžią“. Liepą, rugpjūčio pradžioje ji renka ir parduoda mėlynes, rugsėjį – bruknes bei spanguoles.
Kol kalbuosi su Dalia, pastebiu už jos nugaros, kiek giliau, miško tankmėje sėdintį vyriškį. Konkurentas ar apsauginis?
– Savas. Mes kartu, – nusijuokusi patvirtina Dalia. – Kartu uogaujame.
Paklausta apie vantų ryšėjus, moteris užsiminė girdėjusi, jog vienas jų, pagal apibūdinimą, mano birželį sutiktas aukštaūgis Jonas, šiuo metu lyg yra išvykęs į Jungtinę Karalystę. Plakimo įrankių pardavimo sezonas pasibaigęs.
– Žinote, prekiautojų miško gėrybėmis čia netrūksta. Todėl Eičių girininkas netgi žadėjo mums pastatyti prekystalius. O tai slepiamės dabar nuo lietaus pačių suręstoje pavėsinėje ir sėdim ant žemės ar kokio kelmo, – apie planus netoli pervažos įrengti mažą turgavietę užsiminė Dalia.
Susisiekiau su Eičių girininku Edmundu Šiaudvyčiu. Šis patvirtino kurį laiką puoselėjęs tokią mintį, tačiau idėjos įgyvendinimui kelią pastojo eismo saugumo kelyje taisyklės.
– Ideali vieta prekiautojams: pavėsis visą laiką, pirkėjai priverstinai stoja prie pervažos, tad nori nenori yra priversti apsižvalgyti, kas kuo prekiauja. Pravažiuojančiųjų srautas nemažas. Tačiau įrengti stalų ten negalime. Pagal eismo taisykles šalikelėje prie pervažos automobiliui sustoti draudžiama. Gali susidaryti spūstys, o ir ištisinė juosta yra. Nenorime investuoti į tai, kas gali būti uždrausta. Kitoje pusėje įrengti turgelį kaip ir būtų galima, tačiau prekiautojai vis vien rinktųsi senoje ir jiems įprastoje vietoje – ten, kur prekyba negalima, – paaiškino girininkas.
Pasak jo, praėjusiais metais gyvenimas prie pervažos virte virė. Užsidirbti litą kitą rinkdavosi vaikai, pensininkai, bedarbiai. Šiemet prekiautojų mažiau. Miškas sunokino menką uogų bei grybų derlių. Iš pradžių stipriai pakaitinus saulutei, o vėliau užėjus šalnoms iki -8 laipsnių daug kas pavasarį nušalo.
Netoli pervažos pardavinėjamos ne tik miško gėrybės. Ilgą laiką ten buvo galima įsigyti ir pilstomo alaus. Bent jau taip skelbia ant aukštos pušies iškabinta, nuo kelio į siaurą miško keliuką nusukti kviečianti „Tauro alaus baro“ afiša. Tačiau ten radau užrakintas duris. Kieme susėdę dienos reikalus aptarinėjo šešetas Eičių gyventojų. Tarp jų pamačiau ir vantininką Joną, kuris neva į Angliją išvyko.
– Rudenį vėl pradėsime vantas rišti. Iš nuvytusių šakų. Skaudžios bus, – pašmaikštavo Jonas.
Sužinojęs, kad atvyko žurnalistė, nuo stalo pakilo ir pasivedęs toliau nuo jo man prisistatė ir pats baro savininkas. Jurgis Lingaitis individualią įmonę įkūrė 2002 m. Iš pradžių namų teritorijoje veikusioje parduotuvėje–kavinėje buvo galima įsigyti įvairiausių maisto produktų bei alkoholinių gėrimų. Pirmaisiais mėnesiais verslas klestėjo...
– Pamenu, per pirmą mėnesį pardavėme apie 1,5 tonos pilstomo alaus. Kaip mažame kaime įsikūrusiam alubariui, tai buvo labai daug. Apsilankydavo pas mus jaunimas. Reikalų su pamainos meistru prie „čierkutės“ užsukdavo išspręsti ir Laukėsos durpyno darbininkai. Maitindavau ir kaimo mokyklos vaikus. Dirbdavau iki 23 val. Kai prieš penkmetį durpyno valdžia perėjo į kitas rankas, viskas pasikeitė. Vos 50 litrų „bačkutę“ išpilstydavome. O juk ir ilgai laikyti alaus negali – rūgsta. Užsieniečiai darbininkai pradėjo bijoti į miestelį užeiti – vis mūšio gaudavo. Išvažinėjo ir jaunimas. Liko tik gaunantieji socialines pašalpas. O juk dėl 3 dienų per mėnesį, per kurias jie tas pašalpas išleidžia, baro nelaikysi. Pradėjau dirbti po kelias valandas ryte ir vakare, kol galiausiai šių metų birželį sustabdžiau veiklą. Nežinau, ar atnaujinsiu. Auginu triušius, ir tiek. O iškabos nenukabinam, nes per aukštai prikalta – niekas neįlipa į medį jos nuimti, – pokalbį juokeliu užbaigė savojo verslo istoriją nupasakojęs Jurgis.
