Mįslingomis aplinkybėmis mirusio vienintelio įtariamojo Kauno pedofilijos byloje Andriaus Ūso artimieji ketina nenuleisti rankų – perėmę jo procesines teises, toliau bylinėsis, kad įrodytų, jog A. Ūsas yra nekaltas.
Įprasta, kad žuvus ar mirus įtariamajam bylos būna nutraukiamos ir gula į archyvų lentynas. Tačiau įstatymuose numatyta galimybė tęsti procesą. Dažniausiai tai daroma tada, kai norima reabilituoti mirusįjį. Kaip tik taip ir žada daryti A. Ūso artimieji.
„Akistata“ pabandė paieškoti panašių bylų. Toli gražu ne visos bylos baigėsi taip, kaip norėjo artimieji. Kai kam teko patirti ne tik pralaimėjimo kartėlį, bet ir finansinių nuostolių.
Įdomiausia, kad čia vėl peno gali atrasti sąmokslo teorijų mėgėjai. Net dviejose mūsų archyvuose atrastose bylose figūruoja su pedofilijos skandalu susijusio nušauto teisėjo Jono Furmanavičiaus pavardė.
Tai jis 1996 metais už grotų pasiuntė, kaip vėliau paaiškėjo, nekaltą taksistą iš Kauno Joną Gramauską (43 m.), o komisaro M. Silickio byloje buvo atsarginis teisėjas.
Mirė po keleto mėnesių
J. Gramauskas už grotų atsidūrė po to, kai 1996 metų spalio mėnesį į policiją kreipėsi užpultos ir apiplėštos kaunietės. Jos tikino, jog nukentėjo nuo taksi vairuotojo ir jo draugo. Moterys buvo įsidėmėjusios tris užpuolikų automobilio numerius, o pastarieji sutapo su J. Gramausko vairuojamo taksi numeriais. Nukentėjusiosios per policijos komisariate surengtą akistatą patvirtino, jog jų užpuolikas būtent J. Gramauskas.
Prokurorams ir teisėjams to užteko, kad 1999 metų balandžio mėnesį J. Gramauskas būtų nuteistas. Nors buvo teisiamas pirmą kartą, jam skirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Praėjus vos keletui mėnesių, iš tuometinės Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos į Lukiškių kalėjimą atvežtas J. Gramauskas mirė kameroje. Mirties liudijime medikai nurodė, kad mirtis ištiko dėl išeminės širdies ligos.
Tada J. Gramausko našlė Aldona nutarė įrodyti, jog jis buvo nekaltai pasodintas už grotų. Baudžiamąjį kodeksą, teismų precedentus, įstatymus išnagrinėjusi A. Gramauskienė nenuleido rankų kovodama už vyro garbę, nors ne kartą girdėjo, jog jai nepavyks nieko laimėti.
Našlės samdyti advokatai pasiekė, kad vyro bylą persvarstytų Kauno apygardos teismas. Šis, atsižvelgęs į šališkas interpretacijas, panaikino ankstesnį apylinkės teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo tirti Kauno apylinkės prokuratūrai. Šį teismo sprendimą A. Gramauskienė apskundė ir pasiekė, kad jos sutuoktinio byla būtų dar kartą atidžiai peržiūrėta Generalinės prokuratūros prokurorų. Pastarieji nustatė, jog liudytojų parodymuose daug neatitikimų ne tik dėl įvykio aplinkybių, bet ir dėl užpuoliko išvaizdos.
Taigi praėjus keleriems metams Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo departamento vadovas Algimantas Kliunka pripažino, kad jo kolegos Kaune bylą vedė labai aplaidžiai. Tad nereikėjo net teismo sprendimo, kad būtų pripažinta, jog miręs J. Gramauskas yra nekaltas – Generalinė prokuratūra bylą nutraukė.
A. Gramauskienė, įrodžiusi, kad jos vyras nukentėjo dėl aplaidžiai dirbusių teisėsaugininkų, vis dar varsto teismų duris, mat tikisi iš Lietuvos valstybės prisiteisti milijono litų kompensaciją už moralinę žalą, patirtą dėl vyro mirties. Moteris įsitikinusi, jog neteisingai apkaltintas jos sutuoktinis Lukiškių kalėjime mirė dėl prastų sąlygų įkalinimo įstaigoje ir nuolatinio streso, kurį sukėlė teisėsaugininkų klaidos.
Nusižudė vienutėje
A. Gramauskienės pastangomis pasiektas vyro išteisinimas po jo mirties – iki šiol bene vienintelis toks atvejis.
Sunkiais ekonominiais nusikaltimais kaltintas buvęs Vilniaus apskrities mokesčių policijos komisaras Mindaugas Silickis (31 m.) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vienutėje pasikorė po to, kai jį aplankęs medikas išėjo pasiimti vaistų. Beveik 2 metus kalintas M. Silickis buvo kaltinamas kontrabanda stambiu mastu ir dalyvavimu nusikalstamame susivienijime. Už šiuos nusikaltimus nuteisti jo pusbrolis, bendrovės „Pilita" direktorius Vygaudas Vaznelis, buvęs Marijampolės teritorinės muitinės vyriausiasis inspektorius Kęstutis Kušlevičius ir Medicinos banko kasininkas Jonas Martišius. Nusižudžiusiojo M. Silickio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta į atskirą ir jo artimųjų pageidavimu nagrinėta reabilitacijos pagrindu, siekiant nustatyti, ar jis apkaltintas pagrįstai.
Šioje byloje taip pat figūruoja nužudytojo teisėjo J. Furmanavičiaus pavardė. M. Silickiui atstovavęs advokatas Rimantas Andrikis buvo pareiškęs nušalinimą teisėjai E. Akelienei bei atsarginiu tos bylos teisėju buvusiam J. Furmanavičiui. Pastarasis, advokato nuomone, turėjo būti nušalintas, nes teismo posėdžiuose dalyvavo be teisėjo mantijos ir ženklo su Lietuvos Respublikos herbu. Tačiau tokie argumentai neįtikino teismo ir teisėjai nebuvo nušalinti.
Vietoj reabilitacijos – turto konfiskavimas
Buvęs komisaras buvo kaltinamas 1999 metais subūręs 7 asmenų nusikalstamą susivienijimą, kurio nariai per Lietuvos sieną, išvengdami muitinės kontrolės, stambiu mastu gabeno spiritą, degtinę ir cigaretes „West".
Nuo 1999 metų birželio iki 2000 metų kovo buvo išaiškinti 22 kontrabandos stambiu mastu atvejai. Nustatyta, jog per tą laiką į Lietuvą nelegaliai buvo įvežta daugiau kaip 472 000 litrų spirito už beveik pusantro milijono litų, dar beveik 46 000 litrų degtinės ir daugiau kaip 4 milijonai pakelių cigarečių už beveik 4 milijonus litų.
Kaltinamojo motina Janina Silickienė tikino, kad jos sūnus buvo apšmeižtas parodymus davusių liudytojų, tad privalo būti reabilituotas. Po kurio laiko ir motina, ir M. Silickio našlė nusprendė savo prašymą atsiimti. Tačiau teismas nepatenkino to prašymo ir bylą nagrinėjo toliau.
Įvertinęs visus įrodymus, apklausęs ne vieną liudytoją, teismas pripažino, kad reabilituoti nėra pagrindo – M. Silickio dalyvavimas nusikalstamoje kontrabandos organizavimo veikloje yra neabejotinas. 2004-ųjų sausio pabaigoje teismas baudžiamąjį procesą nutraukė, o iš M. Silickio našlės bei motinos konfiskavo nemažą nelegalios veiklos būdu įgyto turto dalį.
Po mirties nuteisto ekskomisaro našlė, pati teista už svetimo turto pasisavinimą ir dokumentų klastojimą, bet visą kaltę vertusi nusižudžiusiam sutuoktiniui, Lietuvą nusprendė įveikti Strasbūre. Pernai Europos Žmogaus Teisių Teismas J. Silickienės skundą dėl netinkamo proceso ir jos nuosavybės konfiskavimo pripažino keliančiais sudėtingus teisės ir fakto klausimus, tad nutarė nagrinėti iš esmės. Teismas turėtų įvykti jau ateinančiais metais.
Rašytojas melavo?
Mirusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus vaikams teisme taip pat nepavyko įrodyti, jog jų tėvas savo knygoje „Durnių laivas" rašė ne pramanus, o gryną teisybę.
Vytautas Landsbergis į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi, kad apgintų savo tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio garbę ir orumą, kurį savo knygoje buvo įžeidęs V. Petkevičius. Rašytojo teiginiai, esą V. Landsbergis-Žemkalnis draugavęs su KGB ir palaikęs Adolfą Hitlerį, supykdė Europos parlamentarą V. Landsbergį ir jis nusprendė prisiteisti simbolinę žalą – vieną litą. Tačiau teismams tebesiaiškinant bylos aplinkybes, V. Petkevičius mirė.
Nors po rašytojo mirties buvo manoma, jog jo vaikai negali tapti jo teisių perėmėjais ir atstovauti savo tėvui teisme, V. Landsbergio ieškinį nagrinėjanti trijų teisėjų kolegija atmetė V. Petkevičiaus teisių perėmėjų ir jų atstovo prašymą – bylos nenutraukė. Rašytojo duktė Liudmila Petkevičiūtė su savo broliais Vytautu bei Petru tvirtino, kad negali atsakyti už tėvo žodžius ir faktais įrodinėti, kad V. Petkevičius knygoje rašė netiesą. Esą knygoje buvusi atskleista ir visiems seniai žinoma „vieša paslaptis", ir tiek.
Teismo sprendimas buvo palankus V. Landsbergiui – nuspręsta, jog knygoje pateikti teiginiai apie jo tėvą neatitinka tikrovės ir yra žeminantys. Tiesa, teismas atsisakė politikui priteisti tą vieną litą, mat jau buvo suėjęs senaties terminas.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
