Jau 2014 metų gegužę turėtų vykti nauji prezidento rinkimai. Bent jau pagal Konstituciją ir Vyriausiosios rinkimų komisijos grafikus. Tik neaišku – ar pasirinkimas juose bus daug didesnis nei majonezo arba žaliųjų žirnelių pasiūlos įvairovė parduotuvėse sovietino deficito laikais.
Jei kas nors ir nori juose kandidatuoti – apie tai ir vėl nieko niekam viešai nesako. Kam čia iš anksto save tautai rodyti – dar ims ir kas iškratys iš spintos skeletą. Arba paskleis gandą apie tikrai ar neva egzistuojančią kokios specialiosios tarnybos pažymą, kurioje slaptai parašyta (todėl niekam neskundžiama), jog tai galimai labai blogas žmogus. O gal net prevenciškai pradės kokį pompastišką ikiteisminį tyrimą (jis gali trukti kiek reikia, kaip ir pati byla) – jo sėkmė visai nebūtina – svarbu pats faktas.
Demokratinėje Europos Sąjungos tarybai netrukus pirmininkauti imsiančioje Lietuvoje juk visiškai nekaltai (paliekant spėlioti – kodėl iš tikrųjų) iš eterio gali dingti jau anonsuotos televizijos laidos arba keistis didelių koncernų valdomų dienraščių redaktoriai, jei imamasi per daug gilintis į prezidentines temas. Tai matant – niekas nenori laužyti „gudraus“ slapukavimo tradicijų.
Geriau laukti kuo ilgiau, išsiuostyti kokia tema rinkimuose bus populiariausia, leisti, kad pirma kas blogo ištiktų potencialiems konkurentams, o paskui, „pageidaujant žmonėms ir tik jų labui“ maloningai pranešti apie pasiryžimą išgelbėti tautą arba nuo oligarchų, arba nuo Rusijos imperializmo, arba nuo Amerikos žydų sąmokslo, globalinio atšilimo ir 6 mėnesius trunkančios žiemos išdaigų.
Dauguma šalies partijų irgi nė už ką nieko rišlaus šiuo klausimu nepasakys. Ir todėl, kad bijo sugriauti santykius su dabartine S. Daukanto aikštės rūmų šeimininke, ir todėl, kad žaidžia tą patį žaidimą – pažiūrėti, kuris bus stipriausias ir jam pritarti. Išimtis yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius, jau deklaravęs, kad remtų dabartinę šales vadovę Dalią Grybauskaitę, jei ši nutartų dar kartą kandidatuoti. Tai nekeista ir bent jau racionali pozicija. Tiesa, jei partijos pirmininko rinkimus laimėtų ne jis, o prof. Vytautas Landsbergis, gali būti, kad konservatoriai keltų savo kandidatą, bet tai mažai tikėtina.
Pastebėjimai, kad D. Grybauskaitei populiarumu prilygstančio politiko vis tiek nėra – teisingi. Tačiau reikia prisiminti, kad pačią dabartinę prezidentę į reitingų viršų ir žiniasklaidos spėlionių – kandidatuos ji ar ne – epicentrą kažin kas sumaniai įspraudė dar tada, kai ji taip pat „apdairiai“ sakydavo, jog kalbėti apie tai dar esąs ne laikas. Tad jos rinkiminė kampanija prieš keturis metus buvo laimėta dar prieš jai oficialiai prasidedant. Jei nėra norinčių „prilygti“, tai tikrai niekas ir neprilygs. O norėti, kaip jau minėta, neskatina ir neviešo valdymo praktikos.
Praėjusią vasarą Vilniaus meras Artūras Zuokas, kol Seimo rinkimai dar nebuvo parodę, kad jis pats išeina iš mados, viešai pažadėjo tautai, kad ieškos „tinkamo kandidato“. Paklaustas – kodėl norinčio reikia ieškoti ir prašyti, jis paaiškino tai Lietuvos ir JAV politinių kultūrų skirtumais. Skirtumai tikrai yra ir apie juos ne kartą teko pasisakyti, nes ten, likus metams, jau sąrašas galimų kandidatų būna daugiau ar mažiau aiškus, o veidai matomi. Ar A. Zuokas ką surado, netgi kokiuose pakampiuose ar archyvuose ieškojo – kol kas nežinome. Ar į surastąjį jo malonės ištroškusi tauta turės kreiptis bendru „darbininkų, valstiečių ir inteleigentijos bei signatarų laišku“, kuriame būtų prašoma pasiaukoti tautai? Gali būti ir taip, bet ir tai dar negarantuoja sėkmės.
Kadangi „genialiai“ reformuota politinių kampanijų finansavimo tvarka pačią politiką ir rinkimus galutinai pavertė iš esmės turtingųjų bei jau įsistvirtinusiųjų smėlio dėže – į ją žaisti ką nors priims ne taip lengvai. Tad balsavimas 2014 metais tikrai įvyks – gal net kalinių balsai nebus perkami. Tik klausimas - ar tai bus rinkimai.
