Po vieno iš Justino Marcinkevičiaus poezijos vakarų, į kurį, kaip ir į kiekvieną, susirinko gausybė poeto gerbėjų, Jo artimas draugas poetas Algimantas Baltakis pasakė: “Tavo, Justinai, ne vakarai, o atlaidai".
Šeštadienį kertant į akis sniegui, siautėjant gripams ir bronchitams pasibaigė pirmasis poezijos pavasaris žiemą. Nuo anų, pavasarinių, jis pirmiausia skyrėsi tuo, kad jame nepalyginti dažniau buvo tariamas žodis “Lietuva". Ir, manau, daug kas per tas tris dienas, tris naktis suvokėme didžiulę tiesą: KUO MAŽESNĖ ŠALIS, TUO DAŽNIAU REIKIA TARTI JOS VARDĄ. Jeigu ne - jis išsitrina. Ir ne vien iš žemėlapių. Justinas šitą tiesą, matyt, bus perkandęs jau labai anksti - gal todėl Jo poezijoje ir Jo neeiliuotuose žodžiuose buvo tiek daug Lietuvos ir Tėvynės.
Kaip atkakliai Jis maldavo Tėvynę, kad ji mus uždarytų savyje!.. Ne, ne, visai ne taip, kaip buvo 50 metų mus nuo pasaulio uždariusi svetima tėvynė. Jis maldavo, kad tikra Tėvynė mus uždarytų. Ir visai kitaip. Taip, kaip Jį patį buvo uždariusi. Taip stipriai, kad Tėvynė ir Justinas daugeliui mūsų ėmė reikšti tą patį. Virto sinonimais. Nes kūrė vienas kitą. Tėvynė - Justiną. Kai dar basą užbūrė pirmąja pavasario vaga riekiamos tėvo žemės kvepėjimu. Ir savo istorija. Tos pačios žemės, kurioje miegojo ir kunigaikščiai, ir pokario šešiolikmečiai, Justino bendraamžiai, taip ir nesuspėję tapti nei einšteinais, nei galilėjais. Nei poetais. O Justinas kūrė Lietuvą. Ne, gal taip nesakykime. Jis įsižeistų, nes, savo šešiolikmečius pragyvenęs lygiai penkiskart, Jis taip ir neišmoko jaustis didelis. Sakykime kitaip: Jis lipdė Lietuvą. Iš žemės, iš molio, iš lietuviško žodžio, iš skiemenų, iš kiekvieno mūsų. Ir kiekviename mūsų lipdė. Kartais vienas, kartais su karaliumi Mindaugu lipdė. Kai išdžiūdavo žemė ir molis, krauju pašlakstydavo. Mindaugo ir savo. Kraujas juk nebūtinai yra vien tai, kas raudonai teka. Gal manote, kad buvo lengva būti Justinu Marcinkevičiumi? Gal manote, niekas nespaudė? Gal manote, niekas nespjaudė. Bet jis visada mums šypsojosi. Bet taip... vos vos. Ta savo ypatinga šypsena. Su nepajėgtos paslėpti ašaros blykstelėjimais akyse. O ar Mindaugu būti buvo lengva? O ar lietuviu būti lengva?
“Respublikoje" prieš porą metų publikuotame pasišnekėjime su Poetu neliko vieno epizodo. Ne redaktoriai išbraukė. Pats. Papasakojęs, kaip bučiavau Vincento Sladkevičiaus ranką ne todėl, kad kardinolas, todėl, kad su tokia žmogiška šiluma susidūriau, ko gero, pirmąkart gyvenime, paklausiau Poetą: o jūsų ranką kas nors bučiavo? Poetas net krūptelėjo. Ne, ką jūs... Bučiavo, sakau. Ir papasakojau.
2008-ųjų gegužę Vilniaus universiteto Teatro salėje Justinas Marcinkevičius pakilo į sceną priimti Nacionalinės pažangos premijos, ištarė keletą žodžių ir staiga susmuko. Prie Jo iš karto puolė du kardiochirurgai, dalyvavę tose iškilmėse. Vienas jų (žinau, bet negaliu sakyti pavardės - netrukus suprasite kodėl) griebė poeto ranką. Ir kai pajuto, kad pulsas atsigauna, pasilenkė prie tos rankos ir pabučiavo ją.
Poeto akyse blykstelėjo jau ir visai nebeslepiama ašara ir Jis ištarė: neatsimenu. O kiek patylėjęs tarė: nerašykite šito - gal jam bus nejauku, jei jūs visa tai visiems pranešite...
Jis visada galvojo pirmiausiai apie kitą. Apie daug kitų. Apie mus visus. Todėl, kai iš Mokslų akademijos rūmų išnešė Jo ordinus, aš prisiminiau tą pabučiuotą ranką, kurioje atgijo Jo pulsas. Ir man tai buvo daugiau nei ordinai. Daugiau nei valstybės paskelbtas gedulas. Žinoma, puiku, kad paskelbė - nedaug turbūt pasaulyje valstybių, kurių valdžios skelbtų gedulus poetams mirus. Tegu žino pasaulis, kokie mes! Tik ar tai tiesa? Ar mūsų valdžia taip puoselėja poeziją ir visa tai, kas buvo šventa Justinui. O gal be paskelbto gedulo nebūtų taip galingai skambėję varpai Katedros varpinėje? Ar mūsų mažiau būtų susirinkę Gedimino prospekte ar Antakalnio kapinėse? Gal net daugiau. Žmonės nemoka pagal komandą nei verkti, nei liūdėti. Jiems nepatinka tokios komandos. Ypač Justino Marcinkevičiaus atveju, kai susirenka tikri žmonės. Ir tu pamatai, kad dar tiek daug Lietuvoj Lietuvos.
Tai kam tas gedulas buvo reikalingas? Vien kad Vasario 16-osios vėliavoms parištume juodus kaklaraiščius? O gal kad lietuviški komerciniai televizijos kanalai bent paskelbto gedulo dienomis netransliuotų, pavyzdžiui, laidos apie gerą seksą su Jogaila Morkūnu ir daug kitokio linksmo brudo, visiškai nederančio prie paskelbto gedulo. Nusispjauti jiems į gedulus. Ką jau ten kalbėti apie komercinius kanalus, jeigu nacionalinis transliuotojas, kuris šįkart iš tiesų padarė, atrodo, viską, kas įmanoma, vis dėlto nesugebėjo net atsisveikinti su Poetu skirtose laidose išsiversti be reklamos. Vienoje tų laidų dalyvavęs prezidentas Valdas Adamkus, paskelbus pertrauką reklamai, neišlaikė. Sprogo ir išsakė viską, ką galvoja apie tokią televiziją. Kaip būtų nuostabu, jeigu būtų nespėję išjungti mikrofonų! Galbūt todėl šeštadienį, bent jau paskutines 4 atsisveikinimo valandas, reklamos jau nebebuvo. Ačiū.
Tai kam reikėjo tokį gedulą skelbti? Geriau jau įstatymu ar Vyriausybės nutarimu būtų įpareigoti Lietuvos oro uostai prieš kiekvieną reisą, kuriais išskrenda Lietuva, per garsiakalbius transliuoti Justino žodžius: “Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje..."
Ne, ne daina. Tegu skamba paties Poeto balsas. Jis įtaigesni už bet kokią dainą. Tegu dirba Justinas. Aš manau, šitas darbas Jam patiktų. Pradėtų Lietuvą lipdyt iš naujo. Gal ne vienas. Gal su senuoju Mindaugu? Gal su nauju Sąjūdžiu? Lipdyti iš mūsų visų. Iš pakilusių skristi. Iš išskridusių. O svarbiausia - iš tų, kurie liko.
Ferdinandas KAUZONAS
