Praėjus trims metams 1998 metų pabaigoje Lietuvoje buvo panaikinta mirties bausmė Konstituciniam Teismui pasisakius, kad pagrindiniame šalies įstatyme, garantuojančiame žmogaus teisę gyventi, nėra prielaidų taikyti tokią bausmę.
Kodėl Vilniaus brigados vadeivos ir kitų pasmerktųjų paskutinės gyvenimo akimirkos tapo aukščiausio lygio valstybės paslaptimi? Juolab, kad kai kuriose pasaulio šalyse net plačiųjų visuomenės sluoksnių atstovai gali stebėti, kaip vykdomas teisingumas. B. Dekanidzės mirties bausmės įslaptinimas pagimdė įvairiausių gandų.
Vilniuje. (Nuotraukos iš Dailiaus Dargio knygų) " loading="lazy"/> 
Paskutinė misija pavesta profesionalams
Kaip pasakojo tuomet veikusio Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Jonas Malaškevičius, betarpiškas įvykių liudytojas, paskutinė mirties bausmė nepriklausomoje Lietuvoje Vilniaus brigados gaujos lyderiui B. Dekanidzei 1995-aisiais buvo įvykdyta aukščiausio lygio profesionalų, nes bet kas tokiai užduočiai negalėtų tikti.
Tačiau jis negalėjo atskleisti, kas ir kokiomis aplinkybėmis įvykdė nuosprendį, nes šie pareigūnai yra gyvi. Be to, valstybei rūpi, kad būtų užtikrintas ir jų artimųjų saugumas bei ramybė.
Tačiau iš kur tik šeštus metus tebegyvavusioje Nepriklausomoje Lietuvoje galėjo būti suformuota aukšto profesionalaus lygio sušaudymo komanda?
Kaip teigė tuometiniai Lietuvos vidaus reikalų sistemos veteranai, pastangų atkurti sušaudymo punktą Vilniuje, kuris „aptarnautų“ Baltijos šalis, sovietiniais laikais būta ne kartą, tačiau šios priedermės kategoriškai kratydavosi visi be išimties sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministrai, nepaisydami net bausmių partine linija.
Dėl šios priežasties metų metais nuteistieji aukščiausia bausme būdavo vežami į Minską. Nesėkmingai bandyta vietinių jėgomis įvykdyti mirties bausmę ir B. Dekanidzei.
VRM pareigūnams buvo gerai žinoma anuometinė Vilniaus brigados įtaka valdžios sluoksniuose, tad anksčiau ar vėliau nusikaltėliai būtų sužinoję sušaudymo komandos sudėtį ir atkeršiję už savo vadeivos mirtį.
Kruvinasis trečiadienis
Ilgametis garsiojo Maskvos Butyrkų kalėjimo budelis, prisistatantis atsargos pulkininku Piotru Ivanovičiumi, geriausiai žino Pugačiovo bokšte esančio Šeštojo koridoriaus, kur buvo įrengtos mirtininkų kameros, slaptavietes, nes pradėjo vykdyti sušaudymus aktus dar Josifo Stalino laikais, o baigė Boriso Jelcino valdymo metais.
Anot jo, pagal seną NKVD tradiciją ne tik Butyrkų kalėjime, bet ir visuose Sovietų Sąjungos sušaudymo punktuose mirties bausmė būdavo vykdoma tik trečiadieniais. Jokią kitą savaitės dieną vadinamosios sušaudymo komandos būdavo neįmanoma priversti dirbti.
P. Ivanovičiaus žodžiais, trečiadienio nakčiai reikėdavo užsakyti krematoriumą, kuris pagal darbo pasiskirstymą priklausė tik saugumiečių dispozicijai. Čekistai privalėjo ištrinti paskutinius pasmerktųjų pėdsakus šioje žemėje ir savo paslaptimis su niekuo iki šiol nesidalija.
Baltarusijos sostinėje, anot buvusio Butyrkų kalėjimo viršininko Genadijaus Oreškino, būdavo „aptarnaujami“ ir nuteistieji mirties bausme iš sovietų Lietuvos. Estams buvo priskirtas garsusis tuometinio Leningrado kalėjimas „Kresty“.
Latviai kursuodavo tarp Minsko ir Leningrado.
Žinoma, kad mirties bausmė B. Dekanidzei buvo įvykdyta 1995 metų liepos 12-ąją. Ta diena buvo trečiadienis.
Dabar iki šiol išlieka paslaptyje, iš kur prieš 30 metų Vilniuje atsirado sušaudymo komanda.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
