Apie tai, ko imsis valdžia dėl didėjančių skundų kiekio, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pokalbis su Seimo nare Dalia Asanavičiūte-Gružauskiene ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Violeta Meiliūnaite.
Užsiminėte apie saugumą, ar yra konkrečių pavyzdžių / tyrimų, kurie parodytų, kad dėl vietinės kalbos nemokėjimo gali kilti problemų saugumui?
V. Meiliūnaitė: Yra labai realių pavyzdžių iš greitosios pagalbos gydytojų, buvo labai paprasta situacija. Stovi minia, šalia apalpęs žmogus, greitosios pagalbos gydytojas prašo jam paduoti krepšį, nes jis negali pasitraukti nuo parkritusio žmogaus, jam reikia stabilizuoti stuburą. Niekas jam krepšio nepaduoda, nes atsidūrė toje aplinkoje, kurioje nekalbama lietuviškai, jo paprasčiausiai nesuprato. Tokių atvejų, žinoma, yra ir daugiau.
Tyrimai, kurie daromi, kiek žmogui reikia kalbos, yra gana lėti. Taip, jie yra pradėti, jų nemažai yra daroma Vytauto Didžiojo universitete, lietuvių kalbos instituto mokslininkai yra įsitraukę. Kol neturėjome tokio įtempto geopolitinio laiko, dažniausiai buvo kalbama apie nuostatas, tapatybę, kaip svarbu būti visuomenės dalimi. Kai įtampa pasiekė labai aukštą tašką, mes pradėjome kalbėti apie asmeninį ir valstybės saugumą. Yra daug atvejų, kai patys užsieniečiai prašo, kad nekalbėtų su jais užsienio kalba ir padėtų integruotis.
Dar vienas mitas, kad lietuvių kalba yra labai sunki. Kartais patys lietuviai, norėdami būti geri, svetingi, pereina į tarsi lengvesnę kalbą. Jeigu paklaustume žmonių, kurie dėsto lietuvių kalbą, jie pasakytų, kad tai gal ir seniausia, sunkiausia kalba, bet iš tikro tai vidutinio sunkumo. Yra gerokai sunkesnių kalbų. Visuomenės noras prisitaikyti prie savo pašnekovo irgi daro didžiulę meškos paslaugą, nes mes turime kalbėti lietuviškai.
Žmogus, kuris atvyko į Lietuvą, jeigu jis nori būt visuomenės dalimi, tikrai bus priimtas kur kas draugiškiau, jeigu parodys norą kalbėti lietuviškai. Žmonės jam padės ir suras reikalingas frazes, bet turi būti noras ir motyvacija. Čia yra toks dvipusis procesas. Tas, kuris atvyko, turi norėti įsilieti, o mums reikia stiprinti savo orumą. Mes esame verti kalbėti savo gimtąja kalba ir ją skleisti, o ne iš karto nuo jos pabėgti, kai šalia staiga pasirodo kita konkuruojanti kalba.
Anksčiau buvo skelbta, kad apie 16 tūkst. užsieniečių reikėtų lietuvių kalbos pažymėjimo, o Nacionalinė švietimo agentūra sako, kad per šiuos metus yra sudarytos sąlygos egzaminą išlaikyti 15 tūkst. užsieniečių. Buvo kalbėta, kad sausio viduryje užsiregistravo apie 150 žmonių, o pabaigoje mėnesio – apie 100. Kur čia yra problema?
D. Asanavičiūtė-Gružauskienė: Man labai įdomiai skamba argumentai arba priekaištai, jog nėra sudarytos galimybės mokytis lietuvių kalbos, laikyti jos egzaminą A1 ar A2 lygiu, kaip reikalauja profesija. Nuo 1995 metų mes turime valstybinės kalbos įstatymą, pagal kurį įmonėms, įstaigoms, verslams privaloma teikti paslaugą lietuvių kalba. Įstatymas neapėmė tokių sričių kaip mano minėtos platformos: verslo liudijimai, individuali veikla, kur asmenys dirba patys sau, nėra to atsakingojo. Nuo šių metų įsigaliojęs įstatymas nebepalieka išimčių.
Prieš porą metų, kai mes pradėjome svarstyti projektą, labai daug girdėjome prieštarų: „Kam to reikia? Nėra galimybių. Sunki kalba. Mes ir taip susišnekame anglų, rusų kalbomis.“ Ypatingai didžiuosiuose miestuose. Visada sakydavo, kad mūsų darbuotojai nori, bet nėra kur, Vilniuje nėra vietų. Aš tuomet buvau Švietimo ir mokslo komitete, išsikvietė užimtumo tarnybą, kuri vykdė nemokamus lietuvių kalbos kursus, išsikvietė universitetų atstovus ir paklausus jų, ar užpildo vietas, kurias jie turi, visų atsakymas būdavo: „Mes turime laisvų vietų.“ Įdomus momentas, kad patys didelių įmonių arba įstaigų darbdaviai samdo mokytojus ir moko lietuvių kalbos savo darbuotojus. Tokį pavyzdį žinome ne vieną.
Man labai keista, kai yra sakoma, kad valstybė nesudaro galimybių mokytis lietuvių kalbos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos statistika, kuri rodo, kad sausio mėnesį tik 100 ar 150 asmenų nori laikyti lietuvių kalbos egzaminą, parodo tikrąją situaciją. Galimybės yra, valstybė skiria finansų, galbūt nėra noro, informacijos sklaida pakankamai siaura. Mes turime turėti omenyje, kad tai yra kitakalbiai, jie lietuvių kalba informacijos neperskaito ir nesužino to, ką mes skelbiame savo socialiniuose tinkluose ar jūsų laidose. Jie paprasčiausiai nesupranta.
Tai dar vienas argumentas mokytis lietuvių kalbos, kad suprastum, kas šitoje valstybėje vyksta ir kokias valstybė suteikia galimybes: tobulėti, mokytis, studijuoti, integruotis į mūsų visuomenę. Tai yra ne tik dėl to, kad galėtume saugiai suteikti paslaugą, paaiškinti kokį produktą parduodi, procedūras. Tam, kad asmuo šitoje valstybėje, kurioje yra svečias, jaustųsi priimtas: mokėdamas kalbą, suprasdamas, ką gatvėje, kaimynai kalba, įsigydamas draugų lietuvių tarpe.
Atvykę žmonės integruojasi dvejais būdais: per darbą ir kalbą. Mes matome, kad įdarbinti pavyko atvykusius trečių šalių piliečius, dabar Lietuvoje turime virš 200 tūkst. Kalbiniu aspektu – mums to padaryti kažkodėl nepavyksta. Aš nekaltinčiau vien tik atvykusių, kad jie neina, nesimoko, nelaiko egzaminų. Galbūt ir mes kažkurioje vietoje, kažkokiu būdu praleidžiame tuos kanalus, kur galėtumėme jiems aiškiai atnešti žinutę, kad nebijotų, ateitų, mokytųsi, laikytų egzaminus. Tokiu būdu įsilietų į mūsų visuomenę.
Užsiminėte apie informacijos sklaidą. Ką šitoje vietoje reikėtų daryti? Kaip tą prieinamumą užsieniečiams suteikti?
D. Asanavičiūtė-Gružauskienė: Ko gero šitame procese reikėtų įdarbinti Valstybinę mokesčių inspekciją, nes asmenys, kurie nori dirbti savarankiškai, jiems galėtų aiškiai signalizuoti, kad kažką turi daryti. Darbdavys jau turi tą prievolę ir atsako, jeigu įdarbina užsienietį, kuris stovi už prekystalio ir bendrauja su žmogumi. Jeigu jis įsidarbino sau, sukuria darbo vietą ir nori mokėti mokesčius čia, tą daryti legaliai, atsiradus prievolei pateikti valstybinės kalbos pažymėjimą pripažintą pačios valstybės, ne šiaip kursuose, jis sužinotų, kad to reikia.
Manyčiau reikėtų Vyriausybei ir Finansų ministerijai atkreipti dėmesį į mūsų Seimo narių prašymus. Ne tik mūsų, Seimo narių, prašymus. Žinau, kad Valstybinė kalbos inspekcija ir komisija dar vasarą, tikriausia, kreipėsi, aiškiai identifikavę, kad tokios priemonės būtų tinkamos prevenciškai. Tai žmogų sustatytų į tam tikrus rėmus ir informuotų. Būtų mažiau darbo darbdaviams ieškant, kuris moka, kuris ne.
Dabartinis reikalavimas yra, kad mokėtų lietuvių kalbą A1 lygiu, po dviejų metų bus A2 lygiu. Ar tai yra pakankamas lygis, kad žmogus galėtų integruotis į visuomenę?
V. Meiliūnaitė: Aš manau, kad tai yra visiškos grindys. Žmogus turi įgyti bent kokius pagrindus, kad ugdytų savo kalbos kompetenciją. Buvo institucijų, kurios sakė reikia, kad žmonės mokėtų A2 lygį. A1 lygis buvo kompromisas verslo, nes atrodė, kad laikas labai trumpas. Labai daug buvo kalbų apie tai, kad nepasiruošę, viskam reikia laiko. Išmokti kalbą A1 lygiu užtenka 120 valandų. Jeigu tu sėdi klasėje, išeini į miestą, skaitai užrašus, girdi kalbančius lietuviškai žmones – tiek daug laiko nereikia.
Tai yra pagrindas. Turėdamas pagrindą gali lengviau pagauti lietuviškus žodžius, sakinius, lengviau įsiminti. Aš labai pritariu tam, kad A1 nėra galutinis tikslas, po dviejų metų reikėtų bent A2 egzaminą išlaikyti. Tai yra pradžia, nuo kažko pradedam ir po truputį savo kompetencijas plečiame. Man norėtųsi, kad žmonės bent A2 lygiu mokėtų kalbą, nes tada gali lengviau bendrauti su aplinkiniais.
Jeigu žmogus išmoksta A1 lygį ir gyvena lietuviškai kalbančioje aplinkoje, jis bent jau renkasi papildomą informaciją. Jeigu nėra jokio lygio, jis neturi prie ko sekti tos papildomos informacijos. Tai yra pati pradžia, nes reikia nuo kažko pradėti. Nereikia žmonių išgąsdinti. Mes labai dažnai sakome, kad reikia išmokti lietuvių kalbą. Kai tai pasakome, yra kas išgirsta ir susikuria labai daug stereotipų, kad turi kalbėti be akcento, kaip vietinis.
Mes turime ištransliuoti žinią, kad prašome ne laisvai kalbėti lietuviškai, o bent susikalbėti. Nuo tada galima eiti tolyn ir gilinti savo žinias, plėsti profesinę kompetenciją, megzti tinklus. Kai žmonės gyvena savo kalbos aplinkoje svetimoje šalyje, formuojasi uždaros bendruomenės. Kartais mes pavadiname jas getais ir tai skamba gana nesubtiliai, bet mums nereikia susiskaldymo, mūsų nėra tiek daug, kad galėtume sau leisti atskiras, uždaras bendruomenes.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
