Birželio 1-ąją beveik visose pasaulio šalyse minima Tarptautinė vaikų gynimo diena. Graži tradicija tęsiama jau daugiau kaip 60 metų. Todėl šia proga kalbiname Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorę Odetą Tarvydienę. Visą interviu klausykite ir stebėkite filmuotoje vaizdo medžiagoje.
– Kokia šiuo metu yra situacija vaikų globos namuose? – Balsas.lt paklausė O. Tarvydienės.
– Palyginti su pastaraisiais penkeriais metais, situacija gerėja. Kasmet tokių vaikučių sumažėja po 200–300. Šiandien mes turime apie 4 tūkst. vaikų, kurie gyvena globos namuose.
Šiais metais stipriai ūgtelėjo lietuvių šeimų, įvaikinusių vaikus, skaičius – šios šeimos įsivaikino 44 mažylius, o užsienio piliečiai įsivaikino 39. Todėl situacija džiuginanti.
– Kas pasikeitė, kad situacija pagerėjo?
– Iš tiesų lietuvių šeimos tampa aktyvesnės. Daugiau šeimų susidomi ne tik įvaikinimo, bet ir globos šeimoje galimybėmis.
– Koks yra grįžtamasis ryšys su į užsienį išvykusiais vaikais?
– Teisės aktai labai griežtai nustato, kad grįžtamoji informacija apie įvaikintus vaikus renkama ketverius metus. Pirmuosius dvejus metus grįžtamąją informaciją iš socialinių darbuotojų gauname du kartus per metus, o likusius dvejus – po kartą.
– Ar į užsienį išvykę vaikai palaiko ryšį su Lietuva?
– Priklauso nuo šeimos. Bet kiekviena šeima, kuri įsivaikino mažylį ir gyvena kitoje valstybėje, nori to ar nenori, turi priimti mažylio ar didesnio vaiko praeitį. Bet kokiu atveju turime šeimų, kurios vasaros atostogų metu sugrįžta į Lietuvą, apsilanko pas mus. Gyvai pabendraujame. Didžioji dalis šeimų nori išlaikyti ryšius su Lietuva. Kiek teko pačiai bendrauti su vaikais, jie didžiuojasi savo šaknimis, šalimi, sportininkais. Tos šaknys yra puoselėjamos.
– Kokių vaikų reikia lietuvių šeimoms ir į ką daugiausia dėmesį kreipia užsieniečiai?
– Lietuvių šeimos dažniau renkasi mažesnius ir sveikesnius vaikus. Reta kuri šeima ryžtasi įsivaikinti brolį ir seserį vienu metu. Tuo tarpu užsienio šalių piliečiai vis dažniau įsivaikina 2–3 vaikus iš vienos šeimos. Didžioji dalis vaikų turi brolius ar seseris ir jų išskyrimas nelabai atitiktų pačių vaikų interesų.
– Kokios didžiausios įvaikinimo kliūtys, su kuriomis susiduriama?
– Didžiausia kliūtis – pačios šeimos motyvacija. Daugelis mano, kad gali įsivaikinti. Bet reikia apsvarstyti visas galimybes. Turi suvokti, kad svarbi vaiko praeitis. Susitaikyti su tuo, kad jis gali būti kilęs iš asocialios šeimos.
– Kaip dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai įtėviai nusprendžia atsisakyti vaikų?
– Yra pasitaikę praktikoje toks atvejis. Ta situacija buvo sudėtinga. Buvo įvaikintas vyresnio amžiaus vaikas. Sunkiai adaptavosi naujoje aplinkoje. Jam buvo skirtas psichologas. Tačiau socialiniai darbuotojai įvertino, kad tas vaikas negali augti toje šeimoje. Jis buvo paimtas iš tos šeimos.
– Kaip įvertintumėte smurto šeimoje, konkrečiai prieš vaikus, atvejus?
– Iš tiesų pastaraisiais metais tokių atvejų nemažėja. Smurto atvejai labai skaudūs. Smurtaujama už uždarų durų, todėl svarbus visuomenės aktyvumas. Užsienyje kaimynai daug labiau reaguoja į akivaizdžiai girdimą smurtą. O pas mus retas kuris sureaguoja. Todėl pradėti reikėtų pirmiausia nuo mūsų pačių.
– Teigiama, kad Lietuvoje pasigendama daugiau kaip 3 tūkst. vaikų. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
– Į tą skaičių patenka nemaža dalis vaikų, kurie išvyko kartu su tėvais gyventi į užsienį. Faktiškai to vaiko kaip ir nėra, nors teoriškai jis čia gyvena. Todėl reikėtų būti aktyvesniems. Pritraukti vaikus į mokyklą, sudominti juos. Tada tie, kurie gyvena Lietuvoje, tačiau vengia mokyklos, greičiausia persigalvotų.
– Kaip apibūdintumėte šiuo metu augančią jaunąją kartą?
– Vaikai daug ką atsineša iš namų. Daug priklauso nuo to, kaip su jais elgiamasi. Tėvai per mažai skiria dėmesio vaikams. Reikia išgirsti vaikus ir jie tokie pikti nebebus. Auga protingi, išmintingi vaikai, todėl viskas turėtų būti gerai.
Ir pabaigoje norėtume pridurti keletą statistikos detalių. 2011 m. Lietuvoje buvo 610,7 tūkst. vaikų. Net 10604 socialinės rizikos šeimose augo 22075 vaikas. Praėjusiais metais smurtą patyrė 1259 vaikai. Iš viso užregistruoti 1347 smurto atvejai, kas tik parodo, jog prieš kai kuriuos vaikus buvo smurtaujama ne vieną kartą.
