Kaip atpažinti tą smurtą, ne fizinį, nes fizinis kaip ir daugmaž suprantam, kas tai yra, nors irgi greičiausiai ten tokių kabliukų, kuriuos galėtumėm aptarti, netrūksta?
R.Jakštienė: Taip, tikrai, tiek ir su pačiu fiziniu smurtu tikrai dar yra stereotipų, bet taip. Psichologinį tikrai sunku atpažinti, net ir pačios nukentėjusiosios, ar ne? Sakau moterišką giminę, nes vėlgi tyrimai, statistika, teisėsaugos duomenys rodo, kad smurtas artimoje aplinkoje yra lyties pagrindu.
Ir moterys tokio pobūdžio smurtą patiria neproporcingai dažnai. Ir absoliučia dauguma atvejų nukentėjusiųjų yra moterų, o smurtautojai dažniausiai būna vyrai. Tai dėl to aš...
Aš atsiprašau, noriu sustabdyti jus, nes ar aš teisingai išgirdau, kad ne fizinį smurtą dažniau taiko vyrai? Mes galvojom, kad vyrai taiko fizinį, moterys gal išvis netaiko, bet jūs dabar sakot, kad vyrai dažniau taiko ne fizinį smurtą, teisingai?
R.Jakštienė: Bet kokios formos smurtą, taip, įskaitant ir ne fizinį. Taip, čia vėlgi dar vienas stereotipas. Matyt, kuris kyla dėl tokios labai dažnos smurtaujančio asmens gynybinės taktikos, gynybinės versijos. Smurtautojo versija yra kokia? Kaltę ir atsakomybę perkelti nukentėjusiajam, vadinasi, visą laiką rasti priežastį kodėl.
Tai ir mūsų laidoje bent keli stereotipai yra, kad smurtas artimojoje aplinkoje dauguma atvejų, paprastai, bent jau to dažniausiai paplitusio tipo atveju, nėra niekaip susijęs su provokacija. Tiesiog smurtautojas tokiu būdu perkelia atsakomybę aukai – tu man gadinai nervus, dėl to aš nesusilaikiau ir smurtauju fiziškai, ar ne?
Galbūt tuos nervus išvis gadina kas nors kitas, bet namie yra saugu juos išlieti ant kito žmogaus?
R.Jakštienė: Taip, nes stereotipai, stereotipiniai lyčių vaidmenys, tos šeimos galvos, tokio konkuravimo, galios disbalanso poroje klausimai čia yra. Tai labai ryškus lyties aspektas ir mokslininkai šitą pastebėjo jau pačioje tyrimų pradžioje. Ir dėl to to negalima ignoruoti.
Suprantu, kad ypač teisininkams tai skamba gana keistai, nes teisininkai pripratę, kad neutralu, tai yra gerai, ar ne? Bet mokslininkų žinutė kaip tik, reaguojant į smurtą artimoje aplinkoje, neutralumas lyties pagrindu ne tik, kad nėra gerai, tai gali būti net ir pavojinga.
Kodėl?
R.Jakštienė: Nes tokiu būdu mes palaikome ir toleruojame tuos stereotipus, smurtautojo gynybines versijas ir panašiai, ar ne? Jeigu mes žinom, kad smurtas artimoje aplinkoje yra lyties pagrindu, vadinasi, ir reaguoti į jį reikia, atsižvelgiant į lyties aspektą.
O kokios apraiškos tai yra ne fizinio smurto? Siekiant, kad būtų galėtumėm tą platesnį spektrą įsivaizduoti.
R.Jakštienė: Skiriamos pagrinde keturios smurto formos – fizinis, seksualinis, psichologinis ir ekonominis. Tai fizinis ir seksualinis yra palyginti geriau atpažįstamas ir jau gana seniai kriminalizuotas ir jau teisėsauga turi tam tikros patirties.
Nefizinis yra problemiškiausias. Psichologinis smurtas gali būti pačių įvairiausių apraiškų. Yra tokių smurto formų, kurios iš principo yra daugiaformės. Šiaip niekada smurtautojas nenaudoja tik vienos smurto formos.
Visą laiką jis naudoja visas paprastai, tiktai gal kažkur dominuoja, gal kažkur yra žiauresnė, gal kažkurios neatpažįsta pati nukentėjusioji. Bet yra tokių smurto taktikų, kurios iš principo yra daugiaformės, pavyzdžiui, prievartinė kontrolė arba persekiojimas.
O kas tai yra persekiojimas?
R.Jakštienė: Persekiojimas palyginti neseniai pradėtas tyrinėti. Toks irgi kompleksiškas labai fenomenas. Tai tokia smurtinio elgesio strategija, ištisa smurtinio elgesio struktūra. Tai nėra pavienis atvejis. Tai yra toks tyčinis, pasikartojantis, nepageidaujamų kontaktų siekis.
Ir jis būna toks labai, gali tapti ir agresyvus, ir labai pavojingas, būdinga eskalacija, paprastai tęsiasi ne trumpą laiko tarpą. Persekiojimas artimoje aplinkoje statistiškai vidutiniškai gali trukti apie porą metų, gal net ir daugiau. Ir svarbiausia kuo pavojingas šitas elgesys, kad jis yra toks nemalonus, nepageidaujamas, įkyrus, be perstojo.
Tai persekiojimas yra, pavyzdžiui: „Kur tu eini, dabar jau yra 9:30, neik. Jeigu tu išeisi ir tave kas nors užpuls, tai tada čia tu pati būsi kalta“ arba tu pats būsi kaltas. Arba: „O kas ten tau rašo, parodyk žinutes.“ Kas tai yra tas persekiojimas? Kaip jį atpažinti? Kokie tai konkretūs galėtų būti pavyzdžiai veiksmų?
R.Jakštienė: Taip, tai tos, ką dabar čia paminėjote, tai man čia labiau panašu į kontroliuojantį elgesį. Persekiojimas dažniausiai prasideda nutrūkus santykiams. Ir jam yra būdinga įvairių kontaktų siekis su nukentėjusiuoju. Tiesioginių, netiesioginių, per trečiuosius asmenis.
Pavyzdžiui, elementariausias, paprasčiausias sekimas, važiavimas iš paskos. Informacijos rinkimas per draugus, pažįstamus, viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, ar ne? Bandymas kontaktuoti net ir tada, kai nukentėjusysis aiškiai komunikuoja nenorą tų kontaktų.
Pavyzdžiui, užblokuoja socialiniuose tinkluose arba užblokuoja telefono numerį. Tuomet bandoma pasiekti per naujus, nepažįstamus numerius, labai sunku kartais atpažinti, nes gali būti labai tokios subtilios taktikos, tokios užuominos.
Laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
