Živilė KAVALIAUSKAITĖ
SĄJŪDŽIUI – 25-ERI
Filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis – vienas ryškiausių Sąjūdžio įkūrėjų ir dalyvių. Iki 1988-ųjų rugsėjo Sąjūdžio centrinė būstinė veikė jo namuose Vilniuje.
Išskirtiniame interviu „Šiaulių kraštui“ A. Juozaitis prisimena apie Sąjūdžio užuomazgas, to meto įvykius ir atmosferą, paneigia su Sąjūdžiu susijusius mitus. „Sąjūdžio galima ilgėtis tik kaip jaunystės, – sako A. Juozaitis. – Po to prasidėjo sunkesnis ir jau „gudresnis“ gyvenimas. Vidinė konfrontacija „iš rimtųjų“.
„Balandžio tezės“
– Kada jums prasidėjo Sąjūdis?
– Sąjūdis man prasidėjo nuo 1986 metų pavasario. Pradėjau labai aktyviai sekti Vakarų radijo stočių politines laidas, dariau užrašus. Parašiau net didelę studiją-apžvalgą „1987 metai“ – ji, spausdinta mašinėle, ėjo per rankas.
Mačiau, kaip keičiasi TSRS imperija, kaip ji laisvėja. Bet pagrindinis postūmis veikti buvo 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Supratau iki skausmo – gėdos: „REIKIA VEIKTI!“ Jeigu esame inteligentai, turime proto ir valios veiksmu viską keisti.
– Dar Sąjūdžio išvakarėse, 1988 metų balandžio 20 dieną, Dailininkų sąjungos rūmuose perskaitėte garsųjį pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Koks buvo pranešimo tikslas?
– Tas pranešimas buvo politinė akcija. Labai iš anksto sumanyta. Ir pavykusi. Dešimt egzempliorių (du kartus spausdinau mašinėle tekstą, nes per kalkę matydavosi tik po 5 egzempliorius) išsyk po paskaitos išplatinau.
Po to „tauta“ tą pranešimą, pramintą „balandžio tezėmis“, dauginosi savais keliais.
Pranešimo užduotis buvo labai įtikinančiai pasakyti, kad „tarybų valdžia“ nebuvo „atstatyta“ 1940 metais – ji ant durtuvų buvo atnešta jau 1918 metų gruodį. Ir parodyti, kas yra suverenumas.
Dabar, per Estijos Prezidento priėmimą, Vatikano nuncijui pasakiau, koks svarbus Vatikano diplomatijos namas Vilniuje. Ten 1988 spalio 22–23 naktį vyko paskutinis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Jis nieko nežinojo.
Vaidmenį atliko ir Šiauliai
– Kokie pagrindiniai svertai lėmė Sąjūdžio gimimą?
– Labai daug faktorių. Svarbiausia, kad plyšo visi TSRS imperijos valdymo mazgai. M. Gorbačiovas buvo pabudimo iešmininkas. Jis paskelbė „glasnost'“ (netiksliai verčiamą „viešumu"), o tai neleido KGB imtis represijų prieš kitaminčius.
Ir tada visi ėmė drąsiai kalbėti. Pirmieji – Maskvos inteligentai, laikraščiai „Moskovskije novosti“, „Literaturnaja gazeta“, „Ogoniok“. Godžiai juos skaitėme apie trejus metus, kol patys įsidrąsinome. Prabilome. Pas mus pirmasis toks buvo „Gimtasis kraštas“ (tiražas 1988 pradžioje – 300 000 – neįsivaizduojamas!).
Ir tada jau disidentai išėjo į aikštę – jų buvo dešimtys, ne itin daug. Inteligentų išėjimas į viešumą ne mitingais, o organizacijos sukūrimu buvo lemiamai reikalingas.
Atliko savo vaidmenį ir Šiauliai: 1987–1988 metų sandūroje Mokslų akademijos sluoksniuose per rankas pradėjo eiti Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“ atšviestai.
Tai buvo Estijos IME (išvertus IME – „stebuklas"; gudri santrumpa apie ekonominį savarankiškumą-ūkiskaitą) straipsnis. Jis darė revoliucinį įspūdį. Džiaugėmės: visi bijo, o štai Šiauliai – drąsiausi. Aš straipsnį kone mintinai mokėjau.
– Kaip buvo organizuojamas Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas?
– Viskas vyko labai sparčiai, veržėsi kaip srauni kalnų upė. Iki 1988 rugsėjo Sąjūdžio centrinė būstinė buvo mano namuose (tiesą sakant, uošvio), Lenktojoje gatvėje 69, Žvėryne. Ten, mano darbo kambaryje, veikė ir „Sąjūdžio žinių“ redakcija.
Virtuvėje – susirinkimai, svetainėje – miegamasis atvykstantiems. Ant grindų miegojo ir Matras Tarmaks, dabartinis Estijos pasiuntinys Suomijoje, jis buvo pirmasis Estijos atstovas Lietuvoje.
Laikraštis buvo platinamas taip pat iš Lenktosios gatvės, kol platinimo neperėmė Petras Vaitiekūnas, perkeldamas į savo kabinetą Fizikos institute.
Kaistantys telefonai, nes jokio kito ryšio nebuvo. Dar – kojos. Ir senoji mano tėvo „Volga“, kuriai per tą vasarą nutryniau ir padangas, ir variklį sumaliau.
Oficialiai Iniciatyvinė grupė rinkdavosi kartą per savaitę, Dailininkų sąjungoje (dabar – Vatikano būstinėje). Būdavo ir ypatingų susitikimų, ypač prieš didžiąsias liepos 9-osios, rugpjūčio 23-iosios, rugsėjo 16-osios akcijas.
Surišo KGB rankas
– Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo 36 žmonės. Kas kėlė daugiausia aistrų?
– Išsyk dalyvauti atsisakė Ingė Lukšaitė, liko 35. Tuo skaičiumi daug kas vadovavosi. Kaip užburta: ir Kauno grupė po savaitės susikūrė tokio dydžio, ir Sąjūdžio Tarybą Steigiamajame suvažiavime išrinkome to paties dydžio.
Balansas buvo aiškus: aktyviausi buvo rašytojai, mokslininkai, humanitarai, kurių dauguma – su pozicija aukštosiose mokyklose, Mokslų akademijoje, nebe jaunuoliai. Dauguma jų buvo komunistų partijos nariai. Ta narystė buvo net naudinga: nei komunistų partijos centro komitetas, nei KGB negalėjo išsyk paskelbti mūsų priešais. Aktyviausioje jaunimo grupėje (mūsų buvo penki) – nė vienas nebuvome komunistų partijos nariai.
– Kodėl Sąjūdžiui pavyko nebevaldoma banga nusiristi per visą Lietuvą?
– Daug priežasčių. Jau minėtas komunistų lyginamasis svoris. Kitur, rajonuose, tik komunistų nariai ir galėjo kažką daryti, antraip niekas nebūtų pajudėję.
M. Gorbačiovo „stogas“. Pagaliau A. Jakovlevo, antrojo „perestroikos“ žmogaus atvykimas į Lietuvą po pusantro mėnesio ir jo „palaiminimas“, kad nieko čia baisaus nevyksta. Tai surišo KGB rankas. Be to, nepamirškime, Estija visą 1988 metų vasarą buvo daug aktyvesnė, daug agresyvesnė ir drąsesnė projektais.
Protingumas reiškė taikingumą
– Su Sąjūdžiu per Lietuvą keliavo ir „Roko maršas“. Kas stingdė kraują, važiuojant per Lietuvą, kai atgimimo daigai dar tik nedrąsiai kalėsi? Kokia buvo žmonių reakcija, pamačius trispalvę ar giedant „Tautišką giesmę“?
– Su „Roko maršu“ važiavau per visus miestus, žinoma, buvau ir Šiauliuose. Panevėžys mūsų neįsileido – tokia stipri ten buvo stagnacija, vadinasi, vietos komunistų CK buvo stipriausias Lietuvoje.
Dainos – dainomis, kalbos – kalbomis, bet svarbiausia – tautinių vėliavų įvežimas į aikštes. Juk tremtinai ėjo į siaučiančią jaunimo minią vėliavų pamatyti, paverkti.
Mano vaidmuo buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vardu sakyti uždegančias kalbas apie Lietuvos laisvėjimą. Kai kur net labai radikaliai pakalbėdavau apie miško brolius ir okupantų „kruviną čebatą“ (Klaipėdoje, baigiant maršą – Vilniuje, Kalnų parko stadione).
– Tuomet pabrėžėte, kad mums reikia ne tik laisvos, bet ir protingos Lietuvos. Protingą ateitį matėte teisinėje valstybėje. Ar šiandien esame laisvos valstybės piliečiai ar vergai?
– Protingumas reiškė taikingumą. Savo kalboje Steigiamajame suvažiavime pabrėžiau meilę, kaip Lietuvos pamatą, ir pilietybę, kaip jos taiką. Viskas taip ir vyko. Iki pat išlaisvėjimo.
Tačiau paskui... Ak, ir labai spartus Sąjūdžio išsigimimas, ir banditizmas, ir pagaliau – apie 1993 metus – jau buvome ant pilietinio karo slenksčio.
1993 metų spalį, išvedus Rusijos armiją ir aplankius mus popiežiui Jonui Pauliui II, įvyko Pakaunės maištas, kuris be kruvinų aukų neapsiėjo...
Dabar mes dar ne vergai, bet jau tikrai nebe laisvi.
– Kada Sąjūdžio metais jautėtės laimingiausias? Ko ilgitės iš Sąjūdžio metų?
– Tiesą sakant, Sąjūdžio galima ilgėtis tik kaip jaunystės – o tai būdinga visiems žmonėms. Gražiausi man buvo mėnesiai iki 1989 metų vasario, iki rinkimų į TSRS Liaudies deputatus. Po to prasidėjo sunkesnis ir jau „gudresnis“ gyvenimas. Vidinė konfrontacija „iš rimtųjų“.
Neigia mitus
– Kokius mitus, susijusius su Sąjūdžiu, norėtumėte paneigti? Kas vyko Sąjūdžio viduje?
– Didžiausias mitas – kad Sąjūdis nebuvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o išsyk – Sąjūdis. Ne, jis gimė – ir tik todėl gimė – kaip šansas keisti TSRS ir kaip imperijos silpnumo ženklas. Išsyk rėmėsi M. Gorbačiovo politika, ja naudojosi. Kitas klausimas, kad mes nuėjome savo keliu – ir labai sparčiai.
Antras mitas: nebuvo jokios susipriešinimo „komunistai-sąjūdininkai“ ideologijos. Ypač Sąjūdžio viduje. Kova vyko tik su oficialiais valdžios organais, o tai – sudėtingas „Maskva-Vilnius-vietos valdžia“ mazgas.
Trečia, nebuvo Sąjūdžio pirmojo asmens. Diktatūros pavojus gimė 1990 metų kovą, kai labai sparčiai imtas formuoti V. Landsbergio „Sąjūdžio vado“ mitas. Tikras mitas. Net žiauriai diegiamas, mistifikuojant visą judėjimą ir apmeluojant Sąjūdį. Šmeižiant pirmeivius.
Prisiminkime: Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pagal balsavimo rezultatus, renkant Tarybą, pirmasis buvo R. Ozolas, antroji – K. Prunskienė. Jokio pirmininko suvažiavimas nerinko, pirmininko įstatai net nenumatė. Pirmininko reikmę išprovokavo netrukus atsiradęs promaskvietiškas judėjimas „Jedinstvo“, vadinasi, KGB. Bet tai – jau kitas klausimas.
Beje, reikia nepamiršti, kad net prispirti reikmės, mes numatėme pirmininko rotaciją; kitas pirmininkas turėjo būti R. Ozolas. Deja, per Baltijos Asamblėjos Taline, TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo Maskvoje (1989 metų gegužę) rūpesčius to neįvykdėme. Apsileidimas. Toks apsileidimas buvo dažnas Sąjūdžio veiklos būdas. Leisdavome įvykiams eiti savaime.
Įsivaizduokite, neretai net Taryboje mums trūkdavo kvorumo, ir sprendimus, skirtus visai Lietuvai, priimdavo 4–5 žmonės, nelaukdavome būtinų 17 balsų.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ir po 25 metų nepaskelbti Sąjūdžio Tarybos posėdžių protokolai, nors jie įrašyti, išsaugoti.
Dvi aukos
– Pirmuosiuose laisvuose rinkimuose kelią palikote A. Brazauskui. 1990-ųjų kovą politinę poziciją paskelbėte manifeste „Istorinė klaida“, kuris buvo lyginamas su išdavyste. Kaip vertinate šiuos žingsnius šiandien?
– Labai džiaugiuosi, kad man nesutrukdė žengti šių žingsnių. Tai ir buvo protingos Lietuvos kūrimo praktika, ne vien tik programa. Reikėjo valios.
A. Brazausko figūra buvo absoliučiai būtina, jo pašalinimas iš Lietuvos laisvės kelio (ko iš manęs reikalavo radikalūs sąjūdininkai) būtų atnešęs baisias pasekmes.
Mes būtume susilaukę Gruzijos išsivadavimo – kruvino kelio. Ką tada kalbėti apie Maskvos ataką? Tankai Vilniaus gatvėse. To galėjo linkėti tik Lietuvos priešai. Mūsų aistruoliai patriotai, deja, buvo gerokai apakę, pasirengę eiti per kraujo upę. Kas jiems davė tokią teisę? Lietuva? Neatsakingumas.
O štai „Istorinė klaida“ – jau antras mano pasiaukojimas, stabdant V. Landsbergio įsitvirtinimą. Mitą. Šis politikas buvo gruzinų fronto lyderio Z. Gamsachurdijos politikos brolis, pilietinio susipriešinimo ideologas.
Esminis V. Landsbergio veikimo būdas – „meniška klasta“, vingri kalba, amžina priešų paieška. Deja, taip jau yra ir bus visuomet, daugeliui žmonių patinka pasiduoti „auksaburniškumo“ pinklėms. Pažindamas jį iš arti, supratau, kokia baisi ateitis laukia Lietuvos, jeigu jis taps Prezidentu. Netapo. Manau, kad tai ir mano aukos dėka.
Paskutinis mitingas
– 1999 metais mitinge protestui išreikšti pasirinkote plytą. Ši plyta yra tapusi protesto metafora. Tai buvo paskutinis jūsų mitingas?
– 1999 metų spalio 22 dienos mitingas sutapo su 11-osiomis LPS Steigiamojo suvažiavimo metinėmis. Jame dalyvavo ir A. Brazauskas, ir Just. Marcinkevičius. Mane išrinko jo vedėju. Vedžiau mitingą kaip Sąjūdžio laikais. Daugiau niekuomet nesu buvęs nė viename politiniame mitinge.
Mitingas buvo nukreiptas prieš Lietuvos paklupdymą. Prieš amerikiečių juodąjį verslą, prieš „Williams“, prieš mūsų garbės ir pinigų praradimą.
Jau tada, pakeldamas plytą, sakiau Vilniaus universiteto studentams (jie buvo „atvesti“ į mitingą rektoriaus R. Pavilionio paliepimu, patys ne itin suprato, kas vyksta): „Jus ištrems iš Lietuvos, jus išstums iš Lietuvos!“. Baisu, kad mano numatymas pasiteisino daugiau negu įsivaizdavau.
Plytą, paimtą iš uošvio sandėliuko, vadinasi, prieškarinę, perskėliau ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų perpus ir po mitingo išsyk, nuėjęs į Centrinį paštą, išsiunčiau dviem adresais. Registruotu paštu. Vieną pusę – Prezidentui V. Adamkui, kitą – Seimo pirmininkui V. Landsbergiui.
– Ką šiandien vadintumėte Sąjūdžio žmogumi?
– Neišvykstantį iš Lietuvos ir gimdantį jai vaikus.
