Šią savaitę Valstybės kontrolės auditoriai atskleidė skandalingą faktą. Pasirodo, Finansų ministerija Vyriausybės vertybinius popierius (VVP) platindavo paslapčia pasirinktiems užsienio bankams, jiems mokėdama net iki 12 procentų metinių palūkanų. Šios savaitės žmogus – finansų ministrė Ingrida Šimonytė, net Seimo narių apklausiama taip ir neišdavusi paslapties, kas, kiek ir – svarbiausia – kodėl pralobo. Teisinėje valstybėje skandalas pasibaigtų ikiteisminiu tyrimu, tuo tarpu Lietuvoje patikima pasiteisinimais.
– Jei už skolinimąsi neviešai platinant VVP bankams būdavo mokamos didesnės palūkanos, kokių galima rasti argumentų, kad taip mūsų visų pinigais nebuvo šeriami bankai? – „Respublika" paklausė I.Šimonytės.
– Jūs turbūt manote, kad bankai 2009 metų I pusmetį labai norėjo investuoti į Lietuvos Vyriausybės vertybinius popierius? Labai klystate.
Dauguma skolintojų nėra bankai, o tik bankų klientai – bankai tarpininkaudavo (klientui) sandoriuose dėl finansų rinkų padėties netrokšdami būti Vyriausybės skolintojais patys. Visų vidaus rinkoje išleistų VVP (įskaitant aukciono ir ne aukciono būdu išleistus) bankai buvo įsigiję tik apie trečdalį. Visus kitus VVP įsigijo kiti investuotojai, tarp jų ir namų ūkiai, kitaip sakant – gyventojai. Atskirais mėnesiais namų ūkiai buvo įsigiję net 15–18 proc. vidaus VVP.
– Kuo galima paaiškinti faktą, kad ministerija, Valstybės kontrolės teigimu, platinant VVP neviešu būdu, neatsižvelgdavo į bankų pasiūlymus – jų nelygindavo?
– Žinoma, kad lygino, kai buvo ką palyginti. Finansų ministerija buvo išsiuntusi beveik visiems Lietuvoje veikiantiems bankams ir bankų skyriams kvietimą teikti pasiūlymus dėl skolinimo. Ne visi kvietimus gavusieji pateikė pasiūlymus, o kurie pateikė – su jais buvo deramasi dėl Vyriausybei palankių sąlygų. Kadangi nebuvo keleto pasiūlymų panašiomis sąlygomis, kuriuos būtų galima tarpusavyje palyginti, ministerija gautų pasiūlymų sąlygas lygino su kita informacija, kuri buvo prieinama. Palyginimui buvo naudojama aukciono būdu išplatintų VVP charakteristikos, panašios trukmės VVP antrinės rinkos duomenys, bankų teikiamų paskolų informacija ir kita prieinama informacija.
– Kodėl skolindamasi ministerija nesinaudojo Lietuvos banko ir ekspertų paslaugomis – ar tai reiškia, kad ministerijoje yra gabesnių ekonomistų?
– Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į tai, kad specialios komisijos nuostatai numato galimybę pasitelkti ekspertus ir šia galimybe nebuvo pasinaudota, nekvestionuodama – buvo būtina tai daryti ar ne. Valstybės kontrolierė aiškiai pasakė pristatydama išvadas plenariniame posėdyje – skola nepaisant ekstremalių sąlygų buvo valdoma kvalifikuotai. Laikausi tos pačios nuomonės.
Tai nereiškia, kad ministerija nesinaudoja patarimais – ministerija nuolat konsultuojasi ir tariasi su rinkos ekspertais, visada atsižvelgia į jų nuomonę apie situaciją rinkoje ir rinkos tendencijas. Ruošiantis leisti VVP užsienyje yra pasitelkiami aukščiausią reputaciją tarptautinėje rinkoje turintys bankai.
– Į priekaištus, kodėl pasiskolintos lėšos būdavo padedamos į komercinius bankus kaip terminuoti indėliai, atsikertame, kad taip pasielgta dėl vienintelės priežasties: pasiskolinti pavyksta ne kaip reikia, o kada išeina. Tačiau faktai kiek kitokie: kai buvo skolinamasi ir mokamos palūkanos, valstybės piniginių išteklių likutis vidutiniškai kas mėnesį sudarė veik 2,4 mlrd. Lt, o per metus svyravo nuo 800 milijonų iki 5,5 milijardo litų. Panašu, kad jūsų pasiteisinimas skiriasi nuo faktų.
– Vidurkiai yra labai geras dalykas, deja, šiuo atveju – klaidinantis. Siūlyčiau pakalbinti iždo valdymo specialistus, kurie jums aiškiai pasakys, kad rizika kainuoja ir dažniausiai brangiau nei apsidraudimas. Esant nestabiliai rinkai ir nuolatinei grėsmei, kad galbūt nepavyks iš viso pasiskolinti, būtų per didelė rizika laukti, kol likučiai bus arti nulio, ir tuomet skolintis. Todėl skolinamasi buvo tuomet, kada buvo palankiausios tam sąlygos. Be to, užsienio rinkose neracionalu skolintis mažomis sumomis, nes mažos ir nelikvidžios emisijos išleidimas kainuotų gerokai brangiau.
– Finansų ministerija neatskleidė ir greičiausia neketina atskleisti bankų pavadinimų, kuriems buvo slapta siūloma įsigyti VVP. Tuo ministerija pažeidžia TVF skaidrumo principus. Ar tai, jūsų manymu, tik eilinis pažeidimas?
– Jau minėjau, kad siūlyta buvo praktiškai visiems. Dalyvauti nutarė ne visi. Žodis “slaptas", nors ir intriguoja, visiškai netinka – ne aukciono būdu leisti VVP yra registruoti LCVPD, jie taip pat įtraukiami į sąrašą Vertybinių popierių biržoje. O tą faktą, jog skaidrumas ir aiškumas mums labai svarbus, įrodo tai, kad vos vidaus rinkoje padėtis normalizavosi, taip pat grįžo pasitikėjimas Lietuva tarptautinėse rinkose, privataus platinimo iš viso nenaudojame.
– Šiandien valstybės skola siekia veik 34 milijardus litų. Kitais metais ji dar didės. Žinant, kad realiai didėti BVP yra mažai galimybių, ar nemanote, jog ši Vyriausybė skandina Lietuvą? Gal turite konkrečių sumanymų (išvardinkite), kaip ir iš kokių lėšų šią skolą teks atiduoti?
– O ar neatrodo, kad Lietuvą į tas problemas panardino ankstesnės Vyriausybės sprendimai nuolatines išlaidas finansuoti laikinomis (dėl perkaitimo gaunamomis) pajamomis ir nekaupti rezervų, o sukauptus (“Sodros") pinigus išleisti rinkimų metais. Suglausti pajamų ir išlaidų žirkles nelengva, ypač kai dauguma kritikų siūlo elgtis priešingai, t.y. gyventi dar labiau skolon. Bet Lietuva nėra paskendusi ir netgi priešingai. Nuolatinis deficito mažinimas duoda savo rezultatų – skolinimasis pinga, o papildomo skolinimosi poreikis sparčiai mažėja – kitąmet skolinsimės perpus mažiau nei šįmet. 2012 metais, jeigu deficitas mažės, kaip suplanuota – dar mažiau. Taigi skolos augimas bus stabilizuotas ir jeigu politikai sutars, kad fiskalinė drausmė yra Lietuvos turtas, – subalansavus biudžetus skola galės pradėti mažėti.
– Kitais metais vien skolos palūkanoms padengti reikės apie 2 milijardų litų (jei neteisus – pataisykite). Kaip manote, ar ne per brangiai Lietuva moka už šios Vyriausybės darbą?
– Ne tam rašote sąskaitą – Lietuva moka už iki 2009–ųjų priimtus ilgalaikių finansavimo šaltinių neturėjusius sprendimus, vykdytą prociklinę politiką ir fiskalinį neatsakingumą. Jeigu subalansuoti biudžetai būtų buvę svarbūs Lietuvos politikams, kaip jie buvo svarbūs Estijoje, mūsų skola dabar nesiektų gal ir 20 procentų. Turbūt žinote, kam išleidžiamos pajamos, kurias perskirstome per biudžetus, ir nebandysite teigti, kad jos išleidžiamos valdininkams išlaikyti. Taigi skolos augimas 2009 metais galėjo būti sustabdytas tik subalansuojant biudžetą ir drastiškai (trečdaliu) mažinant išlaidas socialinei apsaugai, švietimui, sveikatai ir viešajai tvarkai arba drastiškai didinant mokesčius. Nesu tikra, ar ištisų sektorių (ne tik ūkio, bet ir viešųjų paslaugų) bankrotai būtų ta kaina, kurią Lietuvos mokesčių mokėtojai būtų sumokėję mieliau.
Valdas KVEDARAS
