„Kodėl Lietuva tokia neteisinga neįgaliesiems?“, – klausia nevaldantis rankos 40 metų radviliškietis. Vyras gali pats užsidirbti, bet dirbti tai, ką jis sugeba, jam neleidžiama. Tapęs valstybės išlaikytiniu, vyras su šeima galvoja apie emigraciją į kitą Europos Sąjungos valstybę. Nuvažiavęs į Didžiąją Britaniją įsitikino, kad ten gyventų oriai.
Darbingas viena ranka
Radviliškietis Romualdas (vardas pakeistas) po avarijos prieš 20 metų visiškai nebevaldo kairės rankos. Iki šiol jam buvo nustatinėjamas 40 procentų darbingumas, atitinkantis anksčiau galiojusią antrąją neįgalumo grupę.
Šį pavasarį medikų komisija pripažino, kad vyras jau yra darbingas 45 procentais.
„Rankos kaip nevaldžiau, taip ir nevaldau, prisidėjo dar kita liga, bet medikų akimis tapau sveikesnis“, – rodydamas parištą ir pirštine apmautą visiškai nevaldomą ranką stebėjosi Romualdas.
Toks medikų sprendimas reiškia, kad vyras turės išgyventi iš 330 litų neįgaliojo pašalpos. Sumažėjęs neįgalumo procentas reiškia, kad vyras gali dirbti.
„Esu darbingas, bet viena ranka“, – ironizavo neįgalusis.
Perkamas neįgalumas?
Romualdas pasakojo, kad jo kaimynas nuo vaikystės nevaldo kairės rankos, bet darbingumo lygis yra mažesnis, nei Romualdo, ir pašalpa atitinkamai didesnė.
Kitas kaimynas taip pat turi didesnį neįgalumo laipsnį, nei Romualdas, nors serga diabetu. Ši liga sunki, bet kaimynas gali dirbti ir užsidirbti. Jis įvaldęs statybininko amatą, visą darbo dieną remontuoja butus ir per mėnesį prie 700 litų neįgalumo pašalpos dar užsidirba apie 2000 litų.
Romualdas taip pat išmano mechaniką, mūrijimo, santechnikos darbus, bet dirbti jų viena ranka neišeina.
„Kodėl mūsų valstybė tokia neteisinga? Atvirai pasakius, žinau ir kur, ir kam paduoti kyšį, kad gaučiau žemesnę nedarbingumo grupę ir didesnę pašalpą. Bet negi tik per kyšius mūsų valstybėje gali pasiekti teisybę?“, – retoriškai klausė Romualdas.
Galėtų užsidirbti, bet neleidžia
Romualdas sako patyręs absurdą, į kurį valstybė klampina neįgaliuosius: „Nustato, kad esu darbingas, bet dirbti tai, ką iš tikrųjų galiu, neleidžia.“
Romualdas tikina, kad puikiai vairuoja automobilį, mikroautobusą su automatine pavarų dėže. Nėra padaręs jokios avarijos. Važinėja ne tik po Lietuvą, ne kartą lengvąjį automobilį buvo nuvairavęs ir į Rusijos Šiaurę pas gimines.
Iki šiol Romualdas dirbo vienoje įmonėje vairuotoju – vežiodavo miško darbininkų brigadą mikroautobusus. Darbas sekėsi, tiko ir patiko. Bet brigadai išsiskirsčius, Romualdas neteko darbo.
Turi pasiūlymą dirbti su sunkvežimiu. Pabandė jį vairuoti, viskas puikiai išeina. Bet gydytojų komisija jam uždraudė siekti vairuotojo C kategorijos.
„Kur logika? Žmones vežioti galiu viena ranka, o krovinių – ne?“ – klausė Romualdas.
„Į automobilį įlipi – vairuok!“
Vyras domėjosi, kaip yra kitose Europos Sąjungos valstybėse. Artimas giminaitis, dirbantis Airijoje vairuotoju, Romualdui pasakojo, kad ten neįgalųjį labai dažnai gali sutikti už sunkvežimio vairo.
„Įlipi į automobilį ir vairuok“, – pasakojo Romualdas.
Jis turi ir daugiau pavyzdžių: viena pažįstama, gyvenusi Anglijoje, ten išsilaikė vairavimo egzaminus, nors neturi kairės rankos plaštakos. Grįžusi į Lietuvą moteris patyrė šoką, kai jai čia buvo uždrausta vairuoti.
„Ar Lietuvoje neįgalieji taip dažnai pakliūna į avarijas? Kodėl toks bukumas mūsų valstybėje toleruojamas? Stumia į pašalpas, o užsiimti mėgstamu darbu neleidžia?“, – stebėjosi Romualdas.
Patyčios
Romualdas, supratęs, kad iš 330 litų niekaip neišgyvens, nuėjo užsiregistruoti į Darbo biržą. Gavo darbo pasiūlymų.
„Nusiuntė į parduotuvę kroviku. Pamatė, kad viena ranka – kas priims? Juk aš dėžės nepakelsiu ant lentynos“, – pasakojo Romualdas.
Tada nusiuntė įsidarbinti sargu.
„Pamatė darbdavys – viena ranka, sako, kad mane patį reikės saugoti ir nepriėmė. Visiems aišku, kad aš ne bet kokį darbą galiu dirbti, bet darbo birža siunčia. Kam tyčiotis iš žmogaus?“, – pyksta Romualdas.
Lietuva – už Europos ribų
Kovo pradžioje Romualdas lankėsi pas gimines Didžiojoje Britanijoje. Giminaičio pilnametė dukra yra neįgali.
Romualdas vardija, kaip ten valstybė rūpinasi neįgaliaisiais: šeimai suteiktas keturių kambarių dviejų aukštų namas, valstybė sumoka visus komunalinius mokesčius.
Kas trejus metus valstybė neįgaliajai, kuri turi ir judėjimo negalią, skiria neprabangų, bet naują automobilį. Po trejų metų automobilį valstybė parduoda aukcione, o neįgaliajam skiria naują.
Neįgalioji ir jos slaugytoja – mama – gauna daugiau, nei po 700 eurų pašalpas. Kadangi nereikia mokėti už komunalines paslaugas, visi pinigai yra skiriami pragyvenimui.
Romualdui viešint toje šeimoje, kaip tik atėjo laiškas, kad 100 svarų didinama neįgaliosios pašalpa.
„Ar Lietuva – Europos Sąjungos valstybė?“ – retoriškai klausė Romualdas, įsitikinęs, kad kitose valstybėse neįgalusis gali gyventi oriai.
Atsirado minčių apie emigraciją
Romualdas su šeima po kelionės pradėjo svarstyti apie emigraciją.
Jis išsiauškino, kad po pusės metų legalaus gyvenimo Didžiojoje Britanijoje, galėtų pretenduoti į neįgaliojo statusą ten. Kad jis, nevaldydamas rankos, Didžiojoje Britanijoje būtų pripažintas neįgaliu, neabejoja.
Jo šeimoje auga judėjimo negalią turinti dukra. Vadinasi, neįgalieji šeimoje būtų du.
Vyras žino, kad ten nesunkiai gautų ir papildomo darbo, todėl tikisi ir pats užsidirbti pragyvenimui.
„Tikiuosi, kad išgyventume žymiai paprasčiau Anglijoje ir be pažeminimų, kuriuos tenka patirti Lietuvoje. Tik gaila palikti namus. Jeigu ir apsispręstume išvažiuoti, tai tik dėl to, kad Lietuvoje per daug neteisybės“, – sakė Romualdas.
Rita ŽADEIKYTĖ