Atsiranda vis daugiau pasvarstymų apie tai, kad vizitinė kortelė „miršta“, tačiau ar iš tiesų pažengusių technologijų laikais tai tik atgyvena?
Savo tinklaraštyje vienas žinomas videografikos dizaineris Džonas Kosčevskis iš Jungtinių Valstijų prisimena filmą „Amerikos psichopatas“, kurio pagrindinis herojus verslo susitikime įsiunta supratęs, kad jį supančių žmonių vizitinės kortelės – prabangesnės nei jo.
Jis taip negali atsistebėti spalvomis, „skoningu“ storumu ir vandenženkliu, kad kortelė herojui, kurį vaidina Christianas Bale'as, iškrenta iš rankų.
Tačiau – pastebi tinklaraščio kūrėjas – šiandien pati scena atrodo dar juokingesnė nei sumanyta filme, nes žarstymasis kortelėmis prie apvalaus stalo nebe tokia būtina procedūra. Internetui sparčiai augant, kompiuterius ir išmaniuosius telefonus įsijungti galima ne tik verslo susitikimuose – belaidį interneto ryšį įprasta rasti kiekvienoje kavinėje.
Verslo žurnalo „Harvard Business Review“ redaktorė rašo, kad nors dizaineriams ar žurnalistams vizitinė kortelė – vis dar būtinybė, interneto technologijų atstovams ji dažnai – praėjusių laikų ženklas, nes kontaktais apsikeisti galima, tarkim, siunčiant virtualią vizitinę kortelę naudojantis specialia aplikacija.
Korteles vis dar teikia
Tačiau Lietuvos radijo kalbintas verslininkas Dainius be vizitinių kortelių verslo susitikimų kol kas neįsivaizduoja.
„Daugiausia naudojam vizitines korteles bendraudami su partneriais iš užsienio, su kuriais užmezgame pirminį kontaktą. Nėra išrasta jokio elektroninio formato, kaip būtų galima, pavyzdžiui, susitikime kontaktinius duomenimis persiųsti iš telefono į telefoną, nėra visuotinio formato“, – sako verslininkas.
Londone vizualinius menus studijuojantis Paulius savo vizitinę kortelę, kurioje nurodyti jo kontaktiniai duomenys bei meno sritys, kuriose jis dirba, sako įteikiantis bene visiems, su kuriais susipažįsta.
„Vienas mano draugas juokiasi iš manęs, kad aš visiems duodu vizitinę kortelę. Jis yra šiek tiek jaunesnis, dvidešimt kelerių metų. Jam atrodo labai keista, kad aš vietoj to, kad duočiau „Facebook“ kontaktą, elektorinio pašto adresą ar telefono numerį, esu labiau linkęs įteikti savo korteles. Jam tai labai juokinga, – pasakoja Paulius. – Aš jiems duodu vizitinę kortelę, kad žmonės susidarytų nuomonę apie mane iš to, ką aš darau profesinėje srityje, o ne iš to, kas aš esu asmeniniame gyvenime.“
Surengus mini apklausą socialiniuose tinkluose, paaiškėjo, kad dauguma žmonių vizitines korteles naudoja ir sako, kad technologijos gali streikuoti, o neskaitmeninės kortelės visada turės savo nišą. Tačiau neretas prisipažįsta, kad prireikus asmens duomenų, nebūtinai puola ieškoti kortelės, ir jų nebesaugo.
Vardija daugiau internetinės komunikacijos kanalų
Nors vizitinės kortelės išlieka, pokyčiai neaplenkia ir jų. Pirmiausia – sako specialistai – jose išvardijama daugiau internetinės komunikacijos kanalų.
„Naujoviškai nurodo savo, pavyzdžiui, „Skype“, kontaktus ant vizitinių kortelių“, – pastebi verslininkas Dainius.
Reklamos specialistai, nors rekomenduoja neperkrauti kortelių informacija, pastebi, kad po truputį ant jų atsiranda ir nuorodos į socialinius tinklus.
Modernios technologijos taip pat – sako jie – pakeitė ir pačios kortelės gamybą. Nors tie, kuriems, anot specialistų, „svarbi reputacija“, norėdami prestižinių kortelių, vis dar naudoja jau beveik išstumtą šilkografinį spausdinimo būdą. Bet kuriuo atveju skaitmeninis spausdinimas leido kortelėms atpigti.
„Daugiau atspaudžiam skaitmeniniu būdu, nes aparatai šiais laikais pasidarė kokybiški. Anksčiau kokybiškai galima buvo padaryti tik šilkografijos būdu, dabar jau skaitmeniniu būdu padarome gražias korteles.
Prieš 10 metų darydavo tik šilkografijos būdu, pavyzdžiui, 100 vienetų. Tai pinigams imlus dalykas – be lito pusantro nebuvo įmanoma kortelės pagaminti. Dabar galima tai padaryti vos už 20 ct“, – komentavo Rimantas Rupšys, vizitines korteles gaminančios įmonės rinkodaros vadovas.
Vizitines korteles gaminančios bendrovės sako, kad pasaulyje, kur vis rečiau naudojamas popierius, kai kuriais atvejais jis vertinamas dar labiau. Todėl daugėja ir norinčiųjų neįprastų, ant itin brangaus popieriaus atspausdintų kortelių.
Kortelės apskritai spausdinamos ne tik ant popieriaus, o jų originalumas – nebūtinai medžiaga. Kūrybiškiausių vizitinių kortelių pavyzdys galėtų būti šukų formos Jungtinių Valstijų kirpėjo kortelė arba kortelė su priklijuotu tikros avies vilnos gumulėliu, reklamuojant pažintines ekskursijas į fermą.
„Vieni nori kažkuo išsiskirti, ypatingai išsiskirti. Tada vizitinę darome ant plastmasiuko, apskritimo formos, su kažkokiom įdomybėm“, – pasakoja R. Rupšys.
Robertas Jucaitis, VDA grafinio dizaino katedros docentas, teigia, kad naujiems vizitinių kortelių kūrimo būdams įtaką daro ir naujos popieriaus rūšys: „Ypatingai paskutiniais metais, kada linkstama link eko, ekologinio popieriaus atsiradimas paliko labai ryškų pėdsaką ir dizaino pasaulyje.“
Neatsižvelgia į protokolo reikalavimus
O protokolo specialistas Arminas Lydeka pastebi, kad tiek vizitinių kortelių kūrėjai, tiek užsakovai Lietuvoje dažnai neatsižvelgia į protokolo reikalavimus.
„Dažnai tie patys gamintojai galvoja: gražiau nupiešiu, panaudosiu šriftą; ar užsakovas sako: aš turiu filialą ir tam, ir tam mieste, sudėkim visą informaciją t.t. Nesusimąstoma, kad tas didelis srautas vizitinėje kortelėje bus negatyviai priimtas kitų asmenų.
Tikrai nebus vertinama, kad tai yra solidžios bendrovės direktorius, o atrodys lyg kažkokios, na, apsišaukėliškos organizacijos, kuriai svarbu pasigirti, atstovas“, – įsitikinęs A. Lydeka.
„Informacijos kiekis vizitinėje kortelėje yra reglamentuojamas pagal etiketo normas: jeigu tu esi įmonės prezidentas, ar tuo labiau kažkokios verslo struktūros, kaip tinklo, generalinis direktorius, tai tavo kortelė privalo būti labai tuščia.
Jeigu tu esi jaunas asmuo, neseniai pradėjęs dirbti, pavyzdžiui, žemesnio rango vadybininku ar prekių išnešiotoju, tai, be abejo, kad tavo vizitinė kortelė turi būti su pakankamai didžiuliu informacijos srautu“, – aiškino protokolo žinovas.
„Mūsų prezidentės vizitinė kortelė turėtų atrodyti štai taip: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir viskas, ir daugiau vizitinėje kortelėje – jokios kitos informacijos“, – pridūrė jis.
Robertas Jucaitis iš VDA išvardija dar kelis elementus, į kuriuos svarbu atsižvelgti kuriant vizitinę kortelę.
„Žmonės ganėtinai sunkiai skiria, kas yra, pavyzdžiui, graži tipografija. Jie linksta pasirinkti šriftus, kurie yra suinstaliuoti nemokamai, negu investuoti, pavyzdžiui, kokius 60 Lt, kad turėtų savo originalų šriftą.
Na, visiems jau seniai aišku, kas yra elektroninis paštas. Nereikia aiškinti. Tačiau vizitinėse kortelėse dar dažnai matome, kad parašoma el. paštas, – tokias dažnas klaidas pastebi R. Jucaitis. – Taip pat margumynas šriftų gali būti – pastebimi ne vienas, ne du, ne trys, kartais net ne keturi.
Taip pat svarbu hierarchija, išdėstymas, pavyzdžiui, jeigu nuvažiuotumėt su kortele į Japoniją, reikėtų, be abejo, viršutinius abudu kampus palikti, kad partneris galėtų juos paimti dviem pirštais ir pan. Daug yra tokių subtilybių, kurias dizaineriui būtina žinoti.“
„Vizitinės kortelės atsirado, berods, XIX a. viduryje. Net pats žodis „carte de visite“ yra kilęs iš prancūzų kalbos. Iš tikrųjų jis turbūt neturėtų būti lygiai taip pat išverstas į lietuvių kalbą, nes tai buvo susiję su draugų ar pažįstamų lankymu. Iki I-ojo pasaulinio karo žmonės vaikščiodavo ir lankydavo vieni kitus nepranešinėdami ir, jeigu nebūdavo to, pas ką užeidavo, tai palikdavo savo vizitinę kortelę kaip žymę, kad buvo pas jį užėjęs.
Anglų kalboje, kaip turbūt jau pastebėjote, yra ne „vizitinė kortelė“, o – „business card“. Tai yra verslo kortelė. Pas mus dargi prancūziškas variantas vartojamas. Turėtų būti verslo kortelė arba privati kortelė“, – pasakoja apie kortelių dizainą ir prigimtį nusimanantis R. Jucaitis.
Koks vizitinių kortelių likimas?
Tačiau bene svarbiausias klausimas išlieka tas pats: ar vizitinės kortelės išliks ir ateityje?
„Sutikčiau su sakančiaisiais, kad vizitinės kortelės gali išnykti kaip popierius, kaip dokumentas, tačiau reikia prisiminti, kad vizitinė kortelė turi ir tam tikras kitas funkcijas, pavyzdžiui, susipažinimo pratęsimas. Labai dažnai vizitinė kortelė tarp etiketo specialistų yra vadinama „alter ego“, kas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „kitas aš“.
Kortelės įforminimas, jos dydis, panaudotos spalvos, šriftas, informacijos gausa – tai yra informacija, pasakanti labai daug ką apie patį asmenį. Ir ši funkcija, manau, turėtų išlikti labai ilgai“, – šviesią vizitinių kortelių ateitį mato protokolų reikalavimų specialistas Arminas Lydeka.
Vizualinių menų studentas Paulius pabrėžia, kad įteikiant vizitines korteles bus svarbesnis ritualinis, simbolinis elementas.
„Man atrodo, kad vizitinė kortelė niekada neišnyks, taip pat kaip ir popierinių laiškų rašymas, nes tai parodo asmeninį rūpestį ir pastangą. Manau, kad yra gražu kažkam paduoti savo kortelę ir kad tas žmogus žinotų, kad ji yra apgalvota, ir kad tai nėra kažkoks elektroninis laiškas ar tuščias pasakymas: aš susirasiu tave internete“, – sako Paulius.
Robertas Jucaitis priduria, kad mobiliosios technologijos ne visada dera tarpusavyje, ir tikina, kad ypač ilgai vizitinės kortelės neišnyks Azijos šalyse, kur keitimasis jomis – itin svarbus ritualas.
Panašiai kalba ir žinomi tinklaraštininkai iš užsienio – per verslo vakarienę ne visada gali būti taktiška išsitraukti telefoną; interneto paieškos sistemose ieškoti duomenų apie žmogų patogu, tačiau rezultatai ne visada tikslūs.
Be to, keitimasis kortelėmis byloja apie profesionalumą – net jei scena iš filmo „Amerikos psichopatas“, kai keičiantis kortelėmis vieni sprogsta iš pavydo dėl to, kad kitų kortelė solidesnė, vis labiau kels juoką.
Živilė Kropaitė
