Apie tai naujausioje Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“ diskutuoja prezidentas G. Nausėda.
– Pone prezidente, prieš ketverius su puse metų prezidento rinkimuose ženkli žmonių dalis balsavo už žymiausią ekonomistą, daugiausiai siedami tai su ekonomine gerove. Kaip jūs pats jaučiate – tie žmonių lūkesčiai išsipildė ar ne?
G. N. – Gerovės valstybė yra sąvoka, kurios kūrime turime dalyvauti visi. Ir čia kalba eina ne tik apie finansinius dalykus, bet ir žmonių empatiją vienas kitam, apie jų pilietinį aktyvumą, apie norą ir pasirengimą užjausti silpnesnį. Pradėkime iš eilės.
Aš pradėsiu nuo to, kad 2019 metais, kuomet prisiekiau ir pradėjau eiti savo pareigas, pirmu mano tikslu buvo pensijos. Na, praėjo turbūt ne tiek ir daug laiko. Ir dar, ko gero, nepamiršome vieno premjero, kuris spręsdavo ekonomikos problemas mažindamas pensijas. Mano tikslas buvo, kad pensijos ne tik augtų, bet augtų tokiu tempu, kad neatkartotų vidutinio darbo užmokesčio dinamikos, bet augtų sparčiau.
Štai kodėl 2019 metų pabaigoje mes sugalvojome vadinamojo aplenkiančio indeksavimo instrumentą, kuomet tam tikru procentu išaugus vidutiniam darbo užmokesčiui pensijos išauga dar daugiau. Šio elemento pavyko pasiekti ir jį įgyvendinti jau su naująją Vyriausybe taip pat. Iš pradžių man teko dirbti su [Sauliaus] Skvernelio, po to – su Ingridos Šimonytės Vyriausybe, ir šioje vietoje buvo tęstinumas. Na, ir kad nemeluotų skaičiai – vidutinė senatvės pensija išaugo nuo maždaug 350 eurų iki 550 eurų. Kitais metais ji sudarys šiek tiek daugiau kaip 600 eurų.
– Jūs sakote, kad tai yra jūsų spaudimo Vyriausybei ir valdantiesiems pasekmė?
G. N. – Jos pačios (pensijos – TV3 past.) savaime juk neauga. Visada atsiranda prioritetų klausimas ir galbūt visada norisi pažiūrėti į kitus dalykus, skirti lėšų kitiems dalykams, bet šitoje vietoje mano vizija ir mano supratimas buvo labai paprastas: mes negalime tuščiažodžiauti dešimtmečiais ir sakyti, kokios nuostabios ekonominės sėkmės mes pasiekėme nuo įstojimo į ES, kai ta sėkmė yra dalinama tik tarp nedaugelio žmonių. Tuo tarpu močiutės skaičiuoja kiekvieną centą parduotuvėje, ir tame dalybų procese nedalyvauja. Šioje vietoje norėjosi patvarkyti procesus. Suprantu, kad yra žmonių, kurie sakys, kad ne viską padarė ar ne iki galo padarė, bet tai buvo nuoširdus mano ketinimas ir aš to ketinu laikytis iki paskutinės kadencijos dienos.
– [Yra] daugybė objektyvių dalykų, kurie gali būti naudojami kaip kontrargumentas tam, ką jūs sakėte. Turiu omenyje – turtingiausių ir mažiausių pajamų [skirtumas] pernai sudarė 6,6 karto. Pagal šį rodiklį mes lenkiame tik Bulgariją ir Latviją blogąja prasme. Atotrūkis pernai padidėjo.
G. N. – Taip, pernai padidėjo dėl tam tikrų priežasčių. Per mano kadenciją supuolė turbūt viskas, kas galėjo supulti – ir pandemijos, ir nelegalios migracijos, ir karas Ukrainoje. Nežinau, ko dar reikėtų laukti. Tikrai nebuvo lengva kadencija. Bet mes perėmėme kadenciją su 7,5 atotrūkiu tarp 20 procentų turtingiausių ir mažiausias pajamas gaunančių [gyventojų]. Mes artėjame prie to užsibrėžto tikslo – 5 – ES vidurkio.
– Daugybė ekspertų kritikuoja, kaip yra leidžiami pinigai. Vietos ir nacionaliniai politikai švietimo sistemą naudoja savo tikslams. Ką aš turiu omenyje? Pasižiūrėkime į regioninius valstybių biudžetus – ten švietimui išeina bemaž 50 proc. savivaldybės biudžeto. Pasižiūrėkime į struktūrą savivaldybėje dirbančių darbuotojų švietimo sektoriuje – ten mažiau nei pusė yra pedagogai. Visi kiti yra ūkio stogdengiai ir kas tik nori. Pagrįstų yra daugybė įtarimų Lietuvoje, kad per švietimo sistemą yra mokami atlyginimai už partinę veiklą. Daugybė yra tikrų problemų, kurių, atrodo, nelabai yra valios spręsti, nes kalbama tik apie finansavimo didinimą iš esmės nesprendžiant klausimų, kurie yra švietime.
G. N. – Mokytojams mes esame skolingi. Pirmiausia, pagarbą, kurios jie nusipelno. Bet, be jokios abejonės, įsiskolinome ir finansine prasme. <...> Puikiai prisimenu, kokie buvo užsibrėžti tikslai, ir mes esame toli nuo tų tikslų. Nes per tą laiką atsitiko ir kiti dalykai – klasės perkrautos, mokytojams uždedamas papildomas krūvis. Atlyginimai auga, bet vėlgi <...> realūs atlyginimai pastaruoju metu neaugo, juo labiau nepriartėjome prie tų 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, apie kurį kalbėjome. Tai bėda ta, kad ŠMSM pradėjo derybas iš esmės neturėdama daugiau ko pasiūlyti. Štai kodėl derybos su pono [Andriaus] Navicko profsąjunga buvo pasmerktos žlugti, nes net tuo atveju, kai profsąjunga pasakė esanti pasirengusi kompromisui, kita pusė buvo pasirengusi niekam.
– Kokia išeitis, pone prezidente, iš šios situacijos?
G. N. – Vienintelė išeitis yra tokia: būtų geriausia užfiksuoti visų partijų dokumente [ir] nusimatyti labai aiškią programą, kokiu būdu mes pasieksime tų 130 proc.
<...> Tai jeigu tokia programa ir susitarimas tarp partijų būtų, ir jeigu mums net nepavyktų tų užsibrėžtų 130 proc. pasiekti, keičiantis vyriausybės galima būtų tęsti, nes yra politinė valia, ir, svarbiausia, noras ne žongliruoti procentais, kiek padidinsime mokytojų atlyginimus, o vertinti, koks yra procentas nuo vidutinio darbo užmokesčio.
– Kalbant apie santykį su kitomis valdžios šakomis, tarkime, su Vyriausybe, ar nėra taip, kad prezidento institucija iš esmės konkuruoja su Vyriausybe sprendžiant tam tikras problemas? Ką aš turiu omenyje? Prisiminkime kovidą – prezidentas sukuria ekspertų komisiją, Vyriausybė sukuria ekspertų komisiją. Prezidentas po ekspertų posėdžio sako, ką turi daryti, o Vyriausybė irgi turi savo [sprendimų]. Ar prezidentas, kaip valstybės vadovas, į tą posėdį negalėtų sukviesti Ministro Pirmininko, sveikatos apsaugos ministro bendrai posėdžiauti?
G. N. – Tai ir buvo daroma. Aš pamenu ne vieną posėdį, kuriame ir buvo dalyvavusi premjerė. Tai, kad egzistavo dvi tarybos, beje, skirtingu laikotarpiu, nematau čia nieko blogo, nes ekspertų yra daug, ir jie turi skirtingas vizijas. Svarbiausia yra tai, kad toje nuomonių įvairovėje buvo labai lengva susiorientuoti, nes buvo atstovaujamos labai skirtingos nuomonės. Ir mes turėjome efektyviai dirbančią ekspertų tarybą.
Bet jūsų klausimas yra bendresnis – apie konkuravimą. Aš manau, kad tai yra užprogramuota, jeigu prezidentas nori būti aktyvus vidaus politikoje. Jeigu jis paimtų savo užsienio politikos lauką ir ramiai jame dirbtų, konfliktų būtų gerokai mažai. Bet kuomet esi gerokai aktyvesnis vidaus politikoje, o ir nori toks būti, nes vis tiek gerovės valstybės idėja yra susijusi su nemažais iššūkiais vidaus politikoje, tas konkurencijos elementas atsiranda. Jis atsiranda dar ir dėl to, kad valdančioji koalicija yra tokia, prezidentas toks, ir galbūt iš čia kyla tam tikri ideologiniai nesutarimai. Čia irgi nematau nieko tokio ypatingo.
