Lietuvos tarptautinis kursas didžiai daliai visuomenės lieka neaiškus. Ar prezidentė Dalia Grybauskaitės tvirta ranka veda į Rytus?

Draugiškas skambutis į Kremlių  Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Atlapotos durys Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai. Šalies vadovės D. Grybauskaitės ypatingas užsienio politikos kursas tapo dar keistesnis, kai ji pasimėgaudama inicijavo tyrimą dėl neva Lietuvoje buvusių Amerikos žvalgybos slaptų sulaikymo centrų, kuriuose galėjo būti kalinami teroristai. Link kur šalį suka tvirta prezidentės ranka, klausia "Balsas.lt savaitė".

Kelias neaiškus ir dėl kitų veiksnių. Valdančiosios koalicijos pagrindinė partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ne tik neturi vieningo požiūrio, bet ir nesugebėjo rasti savo partijoje užsienio reikalų ministro, todėl pasirinko „laisvai samdomą legionierių“ Vygaudą Ušacką, kuris su TS-LKD nebuvo susijęs. Šis karjeros diplomatas Užsienio reikalų ministerijoje, kai joje dominavo Albino Januškos valstybininkų kompanija, buvo laikomas atskalūnu.

Jau regimi 1940-ieji

Egidijus Vareikis, TS-LKD frakcijos narys Seime, žvelgdamas į dabartinę užsienio politikos liniją, prisimena 1940 metus, kai Lietuva prarado nepriklausomybę.

REKLAMA

„Jie artėja. Politika demoralizuota, pataikavimas diktatoriams, pinigams, siauriems interesams. Atmintyje išnyra Miunchenas, Čekoslovakijos padalijimas, dabar paaukota ir Gruzija. Santykiai su Rusija tampa nebe teisiniai. Politika neturi būti paremta koncertais, šokiais, žaidimais, parodomis. Neturi būti skambučių prezidentui – turi būti teisinė sistema: arba kažkas kaltas, arba ne“, – vertindamas aukščiausio lygio telefoninį pokalbį dėl Lietuvos vežėjų „pražangų“, E. Vareikis sutiko, kad D. Grybauskaitės užsienio politika iš tiesų pernelyg asmeniška.

Politikas sakė dar prieš rinkimus klausęs būsimos prezidentės, kas bus kitaip nei prie Valdo Adamkaus. D. Grybauskaitė nepajėgė nurodyti, ką V. Adamkus darė blogai. „O užsienio politikos kryptis valdančiojoje koalicijoje taip pat eina bloga linkme: politikoje išnyko moralės kriterijus , – konstatavo jis. −  Mums sako, kad būtume pragmatikai. Kas tai? Noras užsienio politiką paversti užsienio prekyba?“

Pragmatizmą deklaruojantis užsienio reikalų ministras V. Ušackas tokiems kaip E. Vareikis atkerta: „Man ši diskusija atrodo dirbtina. Vertybinė ir pragmatinė politika yra skirtingos tos pačios monetos pusės. Esu įsitikinęs, kad sėkminga užsienio politika turi reikšti visų pirma nacionalinių interesų užtikrinimą. Šie nacionaliniai interesai susideda tiek iš materialių poreikių patenkinimo, tiek iš mūsų vertybių įprasminimo.“

Kokie mūsų interesai

E. Vareikis sakė su V. Ušacku nuolat diskutuojantis šia tema. Pavyzdys – A. Lukašenkos vizitas. Kokie Lietuvos interesai tuo buvo apginti?

„Atvažiavo, nusišluostė į mus kaip į skudurą, o mes jam padėjome pliusą. Verslininkams iki šiol nedaroma jokių nuolaidų. Iš mūsų pasityčiojo, ir tiek“, – piktinosi E.Vareikis, tačiau pridūrė, kad politika šiais laikais demoralizuojama visame pasaulyje.

Panašių pažiūrų kaip E. Vareikis laikosi ir dar keli parlamento konservatoriai: Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Jų pozicija minėtais klausimais labiau sutampa su anksčiau Užsienio reikalų ministerijoje (URM) dominavusių A. Januškos parankinių, kurių dalis dėl V. Ušacko asmeninių pastangų dabar išsiųsti  į užsienius – toliau nuo politikos formavimo.

REKLAMA

Premjeras Andrius Kubilius ir krašto apsaugos ministrė TS-LKD vicepirmininkė Rasa Juknevičienė mėgino aiškinti: jokių esminių permainų užsienio politikos srityje nevyksta. Jie dievagojosi neatsisaką net stalčiuje gulinčios Rusijos sulaikymo strategijos, kurią patys kūrė ir juodu ant balto rašė, kad Lietuvai reikia kuo daugiau Amerikos, kad būtų mažiau Rusijos.

Slydinėja ant ledo


Kai kas D.Grybauskaitės laikyseną laiko primityviu noru elgtis priešingai, nei tai darė jos pirmtakas V. Adamkus. „Matau norą daryti atvirkščiai, negu buvo daroma. O atvirkščiai – ne visada gerai, – taip naujus vėjus Lietuvos užsienio politikoje įvertino politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. − Nejaugi prezidentė mano, kad ėmus elgtis atvirkščiai išsyk pagerės mūsų tarptautinė padėtis?“

A. Bačiulio įsitikinimu, kol kas neatrodo, kad D. Grybauskaitės komanda turėtų kokią nors aiškią šalies tarptautinių tikslų viziją.

Ar po V. Adamkaus naudotos, anot kai kurių politologų, „Šaltojo karo“ retorikos, palaikant santykius su Rusija, reikėjo proveržio? A. Bačiulio vertinimu, neabejotinai reikėjo. Ir tai, kad prezidentė skambino Rusijos vadovui D. Medvedevui, nieko bloga. „Tačiau iš to nieko daugiau taip ir nebuvo bandyta padaryti“, – A. Bačiulis rodė pirštu į D. Grybauskaitės politinį nenuoseklumą. Apžvalgininko žodžiais, lieka nebeaišku, ko mes siekiame ir kaip tuo pasinaudosime.

Nenuoseklumo pavyzdys galėtų būti ir Lenkija – ilgametė Lietuvos strateginė partnerė. Šalių santykius vadinti idealiais gal ir būtų neatsargu, juolab dabar, vis labiau įsisiūbuojant konfliktams dėl lenkiškų pavardžių rašymo, tautinių mažumų padėties, tačiau V. Adamkaus laikais kaimynės ginčus spręsdavo susėdusios drauge, prezidentai bičiuliavosi.

D. Grybauskaitė, užuot tęsusi Lietuvos tradiciją pirmiausia aplankyti Lenkiją, nuvyko į Švediją. „Tai smulkmena, tačiau iš tokių smulkmenų ir dėliojasi užsienio politika“, –  svarstė A. Bačiulis.

„Taip, D. Grybauskaitė yra antiamerikietiška. Tačiau tai priklauso tik nuo jos asmeniškumų. Tiesiog turėjo žmogus kadaise nesėkmingos patirties vesdamas derybas su amerikiečiais. Grynai moteriškas užėjo pyktis. Man nepatinka, kad per daug asmeniškumų įnešama tvarkant užsienio politikos reikalus. Patinka ar nepatinka – tie dalykai turi būti padėti į šoną.“, - mano dešiniųjų pažiūrų apžvalgininkas.

REKLAMA

Turima galvoje tai, kad 1996−1999 metais D. Grybauskaitė buvo įgaliotoji ministrė Lietuvos ambasadoje JAV. 1999-aisiais tapusi finansų viceministre, ji vadovavo Lietuvos deryboms su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku.

Taktika ar tik moteriškas kerštas?

Tad kaip klostysis santykiai su JAV? Ar pradėtas Antavilių kalėjimo tyrimas tėra būdas sąmoningai apnuodyti Lietuvos ir JAV bendradarbiavimą? Ar tai tiesiog dingstis apsivalyti šalies viduje?

Portalo "Balsas.lt" nuolatinis bendradarbis Imantas Melianas mano, kad Antavilių kalėjimo skandalas – tai apsivalymas ne nuo valstybininkų, kaip kad vaizduoja kai kurie apžvalgininkai, o gerai apgalvotas apsivalymas nuo saugumo garantijų iš JAV ir NATO pusės.

Tuo metu A. Bačiulis laikosi nuomonės, jog šalies vadovės noras ir spaudimas kuo greičiau ištirti šią istoriją – iš dalies atsitiktinumas. Jo požiūriu, čia nereikėtų svarstyti apie kokias nors rimtas prezidentūros strategijas. „Tai D. Grybauskaitės nenoras pripažinti, kad būdama Briuselyje leptelėjo neapgalvotą atsakymą“, – A. Bačiulis priminė, kad prezidentė, vos tik per televiziją „ABC News“ nuskambėjo CŽV kalėjimų istorija, tuo metu vyko į Briuselį, o ten žurnalistui, paklaususiam, ką Lietuva darys, atsakė: „Tirsime.“

Pašnekovo teigimu, protingiausia būtų buvę patylėti arba išplatinti oficialų prezidentūros atsakymą. Vis dėlto tai nuskambėjo ir Lietuvoje. „Ir čia, galimas dalykas, suveikė jos moteriškos užgautos ambicijos: jei kas nors sako, kad tirti nenorime, mes būtinai tirsime.“

Panašios nuomonės yra ir E. Vareikis: „Ar ne geriau buvo pasakyti: „Leptelėjau“, − o ne reikalauti, kad kas nors ką nors rastų. Juk Rusijos žiniasklaida su pasimėgavimu cituoja prezidentę: va kažkas buvo, ir Lietuva ieško.“

Kaip dabar atrodo Lietuva? „Kaip blogio šalis“, – rėžė E. Vareikis.  

Kritika dėl galbūt buvusio CŽV kalėjimo yra ne tiek Lietuvos, kiek Amerikos problema, teigė politologas Tomas Janeliūnas, Vilniaus universiteto docentas. Esą  dabartinė JAV administracija nėra patenkinta tuo, ką darė Georgeʼas Bushas jaunesnysis. CŽV kalėjimo parlamentiniame tyrime jis įžvelgė ir teigiamų dalykų: „Čia reikėtų vertinti ne tiek dabartinius santykius su JAV, kiek santykius su buvusia JAV administracija. Tai, kad mūsų požiūris keičiasi, rodo, jog ir mes nesame sustingę.“

REKLAMA

Koja kojon su mada

Kai kurie ekspertai mano, kad Lietuva mėgina pritapti prie tarptautinių madų. Vykstant pokyčiams šalyse kaimynėse, su kuriomis anksčiau Lietuva draugavo, turi keistis ir tarptautiniai santykiai, įsitikinęs T. Janeliūnas. Jo teigimu, V. Adamkus užsienio politiką irgi buvo pernelyg suasmeninęs, ypač tai lietė Gruzijos ir Ukrainos vadovus. VU docento teigimu, reikia atsižvelgti ir į tai, kad nuo V. Adamkaus eros įvyko pokyčių tiek JAV administracijoje, tiek Europos politikoje, o pasikeitimai Ukrainoje ir Gruzijoje – taip pat ne už kalnų.

„Tad D. Grybauskaitės atsitraukimas nuo paramos Gruzijos ir Ukrainos lyderiams, manau, buvo neišvengiamas“, – įsitikinęs T. Janeliūnas.

V. Adamkaus įpėdinės žingsnius užsienio politikos srityje jis įvertino kaip bandymus tą politiką racionalizuoti, ieškoti reikšmingesnių rezultatų.  Tačiau, anot pašnekovo, „ta taktika, retorika, kaip kokie sprendimai priimami, kartais verčia suklusti“.  Pasak T. Janeliūno, puikiausias to pavyzdys – dviejų su valstybininkais siejamų diplomatų Valterio Baliukonio ir Mečio Laurinkaus istorija.

„Tokie skuboti, menkai argumentuoti sprendimai Lietuvai garbės nedaro. Tačiau, matyt, tai buvo daroma ne veltui“, – svarstė politologas. Anot jo, tai nereiškia, kad D. Grybauskaitės politika neturi jokios strategijos: „Tai stiliaus klausimas. O jis tikrai nėra diplomatiškas. Netradicinis stilius, palyginti su buvusiu prieš tai. Tačiau aš čia įžvelgiu strateginį tikslą – pertvarkyti sistemą, pagal kurią iki tol  buvo skiriami diplomatai.“

Nepaisydama veiksmais išreikšto nepasitikėjimo kai kuriais diplomatais, D. Grybauskaitė netrukdė vieno iš valstybininkų šulų − buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dainiaus Dabašinsko − paskyrimui į diplomatinį darbą Ukrainoje. Galima paklausti, kodėl D. Grybauskaitė tik kai kurių asmenų atžvilgiu renkasi šiurkštų, nediplomatišką stilių ir nesiteikia aiškiai nurodyti galutinių savo viražų tikslų.

„Tai gali būti tikslinga. Kieta ranka Lietuvos visuomenei patinka, dalis tų sprendimų gali būti skirta visuomenei, įskaitant ir politinį elitą: esą D. Grybauskaitė turi įtakos, nesitaiksto, nesikeičia, problemų nevengia, stiprina savo įtaką tam politiniam elitui“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

REKLAMA

Šalies vadovei tarp nusivylusių žmonių sekasi kurstyti ir išnaudoti tvirtos rankos ir pragmatiškos draugystės su Rusija populiarumą. Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Aleksejus Kosačiovas neseniai atvirai pasidžiaugė, kad Lietuvos visuomenėje „yra užsakymas atsirasti Rusijai draugiškai partijai“.To užsakymo gali atsirasti dar daugiau, jei aukščiausius reitingus turintys politikai nutars dar labiau save populiarinti skatindami tokias nuotaikas.

Nekęsti Amerikos irgi madinga. Kaip toli prezidentė nužengs šia kryptimi? Silpnos politinių partijų pajėgos ir smukę parlamento reitingai atveria erdvę šalies vadovės improvizacijoms.

TIK FAKTAI:

Iš A. Kubiliaus 2007 metais inicijuotos „Rusijos sulaikymo strategijos“: 


Rašyti komentarą...
2009-12-28 12:12:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
:)))
Atsakyti
0

z
ziggy
2009-12-28 12:16:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
tas mūs Grybaitės isteriškas senmergiškas "antiamerikietiškumas" gali skaudžiai šaliai atsirūgt.Užsienio politika nėr tas daikts kad dėl kokio nors amerikono "seksualinių priekabių" ar pan.bandytum atsigriebt keisdama valstybės kursą.Adamkus daug ydų turėjo,bet vis tik už dabartinę isterikę buvo visa galva pranašesnis.
Atsakyti
0

T
Teisingas to ziggy
2009-12-28 12:18:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nekliedek, jankiu subinlaizy. Be Rusijos tu butum ubagas nemokytas.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (34)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų