Darbo netekusių ir vis jo susirasti negalinčių tautiečių akys krypsta į užsienio darbo rinką. Nusivylusiais bedarbiais skuba pasinaudoti įdarbinimo bei tarpininkavimo paslaugas siūlantys sukčiai.
Darbo automobilių remonto įmonėje netekęs kaunietis Irmantas V. (27 m.) nusprendė užsidirbti išvykęs į Didžiąją Britaniją. Daugiau kaip pusmetį darbo Lietuvoje nerandantį jauną vyrą sudomino vienoje interneto svetainėje patalpintas skelbimas.
Jame buvo rašoma, jog dirbti Anglijoje, netoli Londono, ieškoma 40 žmonių grupė. Vyrams buvo siūloma įsidarbinti statybose, moterims – viešbučiuose ir restoranuose. „Buvo žadami aukso kalnai – atlyginimas nuo 250 svarų per savaitę, geros gyvenimo sąlygos, o mokėti anglų kalbos nereikėjo, – prisiminė Irmantas. – Pamaniau, jog neturiu ko prarasti ir ėmiau ruoštis į kelionę“.
Aurimu prisistatęs vyriškis, save vadinantis tarpininku, patikino, jog tinginiai ir mėgstantys išgerti darbdavių nelaukiami. Anot Irmanto, tai padėjo galutinai nuspręsti – juk aferistams neturėtų rūpėti ar jis tinginys ir girtuoklis. „Įvairiais tarpininkais ir agentais apsimetantys aferistai neblogai išmano psichologiją – žino, ką pasakyti, kad žmogus nesuprastų mulkinamas“, –dabar sako Irmantas. Tačiau prieš pusmetį jis manė, kad po ilgų nesėkmių, jam pagaliau nusišypsojo laimė.
Pilni mikroautobusai naivuolių
Ankstų rytą, atvykęs prie Kauno autobusų stoties, išvydo lūkuriuojančius dar bent 8 vyrus – visi jie, pasirodo, taip pat vyko į Angliją dirbti gerai apmokamo darbo. Mikroautobusas, kuris turėjo bedarbius nuvežti į Angliją gerokai vėlavo, o Irmantą ėmė kankinti negera nuojauta. „Pradėjus kalbėtis su žmonėmis ėmė aiškėti, jog visiems buvo pažadėti skirtingi darbai. Vieniems buvo žadamas darbas perkraustymo įmonėje, kitiems – fabrikuose, dar kitiems siuntų tarnyboje, – prisiminė Irmantas. – Tačiau visus juos „tarpininkai“ buvo įtikinę, jog bus viskuo pasirūpinta, o lietuvaičiams tereikės netinginiauti, negerti ir daug dirbti“...
„Visą tą laiką kirbėjo įtarimas, jog viskas per daug gerai, jog būtų tiesa. Tad prieš išvažiuodamas nusprendžiau apsidrausti – pasiėmiau gerokai daugiau pinigų, negu liepė „tarpininkas“, susiradau Londone gyvenančio draugo adresą ir telefoną, artimiesiems žinute netgi nusiunčiau automobilio, kuriuo važiavome į Angliją numerius. Maniau, jog atsargumas tikrai nepakenks“, – pasakojo Irmantas. Ir iš tiesų, kaunietis netrukus įsitikino, jog atsargumas jį išgelbėjo nuo vergovės...
Dar neįvažiavus į Lenkiją iš 12 mikroautobuso keleivių buvo pareikalauta sumokėti po 800 litų – už kelionę ir pristatymą tiesiai į darbo vietą. Kiek sutrikęs Irmantas, išvydęs, jog visi kiti be menkiausios abejonės ištiesė pinigus vairuotojui, taip pat sumokėjo, nors žinojo, jog kelionė į Angliją paprastai kainuoja 250–350 litų. „Kai savo įtarimais pasidalinau su greta sėdinčiais tėvu ir sūnumi, jie į mane pažiūrėjo kaip į pamišėlį. Buvo šventai įsitikinę, jog dirbs statybose ir uždirbs pasakiškus pinigus. Kad prasimanytų pinigų kelionei į Angliją, daugelis keleivių netgi buvo pardavę mašinas, kai kurie – pasiskolinę iš artimųjų ir draugų“, – pasakojo Irmantas.
Kelte iš Prancūzijos į Angliją „tarpininkas“ visus lietuvaičius pristatė šeimininku vadinamam lietuviui, kuris, kaip vėliau suprato Irmantas, ir buvo pagrindinis lietuvaičių įdarbinimo Anglijoje koordinatorius. Auksinėmis grandinėmis apsikarstęs maždaug 50 metų vyras buvo patenkintas, kad mikroautobusuose iš Lietuvos jau kelintas mėnesis iš eilės nėra tuščių vietų...
1000 viščiukų už 1 svarą
Lietuviai buvo išlaipinti skirtingose miesteliuose. Irmantas liko paskutinis ir laukė, kol bus nugabentas susitikti su statybų įmonei vadovaujančiu anglu. Tačiau vietoj to, jis buvo paleistas vos keletą gyvenamųjų namų turinčiame kaimelyje. Viename iš tų namų, tiksliau jo dviejuose kambariuose, Irmantas išvydo maždaug 15 čia jau įsiskūrusių lietuvių. „Ant grindų buvo pritiesta čiužinių, pridėta įvairiausių daiktų. Vietos buvo tiek mažai, kad aš su savo kelioniniu krepšiu negalėjau net apsisukti“, – slogius įspūdžius prisiminė kaunietis. Lietuviai greitai papasakojo Irmantui, kad jokiose statybose jis nedirbs, o turės gaudyti viščiukus – už 1000 pagautų viščiukų gaus 1 svarą. O naujokai per dieną ne ką daugiau ir sugaudo. Tačiau tautiečiai nustėrusį vyrą dar spėjo paguosti, kad buto nuomai ir maistui turėtų užtekti, o jei neužteks – teks pabadauti. Pasirodo gultas ant žemės kainuos 50 svarų per savaitę, be to kambariu teks dalintis su dar 9 „sugyventiniais“. O netrukus prisistačiusi anglė šeimininkė, kuriai Irmantas bandė skųstis, kad ne tai buvo žadėta, pasiūlė „varyt namo“. Kai vyras užsiminė apie policiją, pasiutusi moteriškė griebė telefoną ir puolė skambinti kitiems lietuviams, kurie, neva, atvykę įkrės kauniečiui proto. Irmantui neliko nieko kito, kaip tik susirinkti daiktus ir vykti į artimiausią traukinių stotį, o iš ten pas draugą, kurio adresą dėl viso pikto, turėjo su savimi. Tiesa, dar bandė skambinti „tarpininkui“, tačiau telefono niekas nebekėlė...
„Iš tiesų, tai man dar pasisekė. Nebuvau daug prisiskolinęs, pagaliau turėjau pakankamai pinigų sugrįžti į namus. Tuo tarpu šimtai lietuvių Anglijoje vergauja ir neturi ne tik už ką sugrįžti, bet ir už ką nusipirkti maisto“, – sako Irmantas ir patikina, jog grįžęs į Lietuvą mėgino kreiptis į policiją, tačiau liko neišgirstas. Pareigūnai kauniečiui niekuo padėti negalėjo – juk jis nebuvo pasirašęs jokios sutarties, nežinojo net tikrojo „tarpininko“ vardo ir pavardės, neturėjo jokio įrodymo, jog buvo apgautas.
Patiklių bedarbių nemažėja
Tokių istorijų kaip ši – ne viena. Nukentėjusiųjų šimtai. „Čia kaip su tais telefoniniais sukčiais. Žmonės žino apie juos, ne kartą yra įspėti, tačiau vistiek neša pinigus, kam papuola“, – nelinksmai šypteli pareigūnai. Štai vilnietė Inesa sumokėjusi 350 litų už darbą žuvies fabrike Norvegijoje, taip ir liko Lietuvoje – praėjo jau pusmetis, įdarbinimo „dokumentai“ kažkur užstrigę, o dosnius pažadus dalinę darbdaviai nebekelia telefono ragelio. Kėdainiškis Vytautas taip pat planavo įsidarbinti Norvegijoje, žemės ūkyje, tačiau sumokėjęs 190 litų taip pat niekur neišvažiavo.
Būsima darbuotoja prisistačiusiai žurnalistei, paskambinus į viename interneto skelbime, kuriame siūlomas darbas Norvegijoje arbatos ir kiaušinių fabrike, nurodytą numerį, atsiliepusi maloni mergina paaiškino, jog darbo reikalai pajudės tik sumokėjus 180 litų. Paklausta, ar žino, jog už įdarbinimą pagal įstatymus užmokesčio imti negalima, greitai sugalvojo, jog tai tik dokumentų tvarkymo ir vertimo į norvegų kalbą kaina. Tiesa, mergina negalėjo tiksliai pasakyti nei vieno iš fabrikų adresų, nei darbdavio duomenų, tik primygtinai siūlė sumokėti pinigus ir laukti darbo pasiūlymo. Tiesa, netrukus prisipažino, jog įsidarbinti pavyksta gerokai mažiau negu pusei norinčiųjų, o likusiųjų pinigėliai nusėda „įmonės“ kasoje.
„Dabar atsiranda vis naujų „firmelių“, kurios neva verčiasi įdarbinimo paslaugomis. Liepia sumokėti 150–200 litų „registracijos mokestį“ ir laukti nežinia ko. Dažniausiai tokios įdarbinimo agentūros pabrėžia, jog įsidarbinti Norvegijoje, Anglijoje, Olandijoje, Ispanijoje gali bet kas – nereikia mokėti kalbos, nebūtina patirtis, nereikalingos rekomendacijos. Iškart kyla įtarimas, kad tokių įstaigų tikslas ne įdarbinti žmones, o iš jų pasipelnyti“, – sako Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkė Reda Sirgedienė. Skyriaus viršininkė pabrėžė, kad nors nuo šių metų sausio mėnesio tarpininkauti įdarbinant žmones užsienyje gali ir fiziniai asmenys, tačiau nei jie, nei bendrovės jokio mokesčio už tokias paslaugas imti negali.
„Nesvarbu kaip jis vadinamas – ar registracijos, ar dokumentų tvarkymo – toks mokestis yra nelegalus. O tarpininkaujantys asmenys ar įmonės pinigus už asmenų įdarbinimą gali gauti tik iš užsienyje esančio darbdavio, o ne iš būsimo darbuotojo“, – tikino R. Sirgedienė. Pareigūnė patarė bedarbiams būti atidesniems ir tikrinti informaciją ne tik apie įdarbinimo paslaugas teikiančią agentūrą, bet ir apie būsimą darbdavį, sutarties sąlygas. „Neretai žmonės vyksta į užsienį dirbti ir ten sudaryti įdarbinimo sutarties, kuriuos prieš tai net akyse nebūna matę. Taip rizikuoti neverta. O jeigu asmuo ar įmonė iškart prašo tam tikro mokesčio – reiktų atsisakyti jį mokėti ir su tokiais tarpininkais išvis nebendradarbiauti“, – tikino R. Sirgedienė.
Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkė sakė, jog atvejų, kai žmonės parduodami priverstiniam darbui – yra nedaug. Tokius nusikaltimus sunku išaiškinti: reikia įrodyti poveikį, nusikaltimo pradžią ir patį išnaudojimą, žmogus turi tai patvirtinti. Dažniausiai pareigūnai, į kuriuos kreipiasi nuo įdarbinimo tarpininkais prisistačiusių aferistų nukentėję asmenys, pradeda tyrimą dėl sukčiavimo, tačiau ir tokių tyrimų nėra daug, mat agentūros dievagojasi teikiančios ne įdarbinimo paslaugas, o tik konsultuojačios įvairiais su darbu užsienyje susijusiais klausimais. Be to, daugelis vengia pasirašinėti sutartis, kol užsienyje esantis darbdavys iš norinčių dirbti lietuvių būrio neatsirenka sau tinkamų kandidatų. Tuo tarpu įrodyti, kad fizinis asmuo ėmė atlygį už tarpininkavimą įdarbinant taip pat yra sudėtinga, nes apgautieji bedarbiai neturi jokių įrodymų.
Policijos pareigūnai ragina visus darbo ieškančius žmones būti atidesniems ir nesusigundyti nerealiais pažadais. Pastaruoju metu Kaune padaugėjo nukentėjusiųjų nuo sukčių, kurie sugalvojo naują būdą pasipelnyti iš bedarbių.
Pasak pareigūnų, visų nusikaltimų scenarijus panašus: internete žmonių, ieškančių darbo, skelbimus radę sukčiai jiems paskambina ir siūlo tariamą darbo vietą ne tik užsienyje bet ir Lietuvoje. Susidomėję tokiais pasiūlymais žmonės be baimės nurodo sukčiams savo banko sąskaitų numerius ir elektroninės bankininkystės slaptažodžius, prisijungimo kodus. Tuo metu apgavikai, pasinaudoję gautais duomenimis, iš greitojo kredito bendrovių paima paskolą ir gautus pinigus perveda į kitas sąskaitas, kurios dažniausiai būna atidarytos asocialių žmonių vardu. Šie apie tokias pinigines operacijas nieko nežino.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
