Šių metų Lietuvos kultūros sostinė Plungė gražėja, bet sulaukia ir gyventojų kritikos.
Pasakojama, kad Oginskių dvare ypač daug dėmesio buvo skiriama parko priežiūrai. Čia turėdavo pasidarbuoti visi tarnautojai, neišskiriant ir muzikantų. Parke nebuvo nei varnų, nei benamių šunų, mat jie būdavo galabijami, o už raštinei pateiktą įrodymą išmokamas atlygis. Vaizdo negadino net kiaulpienės – jas išravėdavo vaikai.
Ambicingi darbai ir planai
Dabartiniams miesto tvarkdariams ir į galvą nešauna mintis šaudyti medžių viršūnėse lizdus sukančias varnas ar ravėti kiaulpienes. Tačiau per kelerius pastaruosius metus Žemaitijos miesto veidas pasikeitė taip, kad ne gėda būtų ir prieš patį kunigaikštį Mykolą Oginskį. Centrinėje aikštėje ištryško fontanas, gyventojų pamėgtose vietose atsirado trinkelėmis grįsti tvarkingi pasivaikščiojimo takai. Pertvarkos pasiekė ir M.Oginskio rūmų ansamb lį bei parką. Žemaitijos Versaliu vadinama dvaro sodyba užima beveik 60 ha plotą. Jį valdantis Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas tiki, kad šis kultūros paminklas gali įgyti panašų populiarumą kaip garsusis Rundalės (Latvija, Bauskės r.) dvaras, ir ateities vizija jau išguldyta projektuose. Parkui rengiamasi grąžinti pirmykštį XIX a. vaizdą, įrengti gėlynus, restauruoti laikrodinę-oranžeriją, o rūmų ansamblio rytinę ofi ciną pritaikyti viešbučiui. „Plungė gražėja, nors kiti sako – išlaidaujame badmečiu“, – į Plungę užsukusiems Lietuvos kraštovaizdžio architektams sakė vicemeras Jonas Šlepetis. Kūrybinės sąjungos atstovai čia viešėjo norėdami atviram pokalbiui apie aplinkos tvarkymą paskatinti tiek miesto tvarkdarius, tiek ir visuomenę.
Susiduria su galvosūkiais
Rengdamiesi rekonstruoti parką, muziejininkai jau dabar svarsto, kaip išvengti klaidų, taip pat ir visuomenės priekaištų. Muziejininkai suka galvas, kaip elgtis su parke augančiais istoriniais medžiais, kurių čia ne vienas. Perkūno ąžuolas, kuriam apie 800 metų, kol kas jaučiasi puikiai. Tačiau erdvės jam jau mažoka – spaudžia aplinkiniai medžiai. Saugant Perkūno ąžuolą, kaimynus reikėtų šalinti. Kur kas spartesnio sprendimo laukia legendomis apipinta Verkianti liepa. Po audros nulaužta viršūne ir išdegusia šerdimi medis dar gyvas – per stebuklą viena šaka tebežaliuoja. Tačiau parko tvarkytojai delsia: norėtųsi išsaugoti istorinio medžio atminimą, be to, neramu dėl žmonių reakcijos. Medžių kirtimai visuomenėje visada sulaukia ryžtingų protestų. Todėl muziejaus direktoriui A.Bakanauskui jau nerimą kelia būsima parko rekonstrukcija.
Projekte numatyta senąsias karpomųjų liepų alėjas iškirsti (ąžuolus paliekant), ir suformuoti naujas karpomąsias alėjas – iš mažalapių liepų. „Planuojame rengti atvirą diskusiją, kokiu keliu eiti“, – sakė muziejaus vadovas. Kultūros paminklu pripažinto parko apsauga nuo vandalų, nuolatinė želdinių priežiūra muziejininkams kelia ne mažiau rūpesčių. Žalos padaro ne tik jaunimas, bet ir... močiutės – pasitaiko, kad sumano išsikasti rožę, kad ją pasisodintų kapinėse.
Žmonėms ne vis tiek
Žmonėms ne vis tiek, kaip tvarkoma gyvenamoji aplinka. Kol kas atviros diskusijos su aplinkos tvarkdariais nėra įprastos. Kaip rodo Kraštovaizdžio architektų sąjungos inicijuojami dialogai įvairiose šalies vietose, gyventojai neįpratę, kad būtų atsiklausiama jų nuomonės. Plungėje gal daugiau negu kituose rajonų centruose yra savo miesto patriotų – čia veikia Oginskio dvaro bičiulių klubas, turintis per 70 narių. Jam vadovauja energija trykštanti Australijos lietuvė, susigrąžintoje tėviškės žemėje daugelį metų sėkmingai ūkininkavusi Danutė Monika Baltutienė. Jos iniciatyva bičiulių klubo nariais ir parko rėmėjais tapo ne vienas užsienio lietuvis, klubas priimtas į tarptautinę tokių klubų organizaciją. „Numatyta iškirsti nemažai medžių Laisvės alėjoje. Prieš tai reikėjo pagalvoti, ar būsime pajėgūs pasodinti. Kiek miesto biudžetui atsieina tokie darbai?“ – kritiškai miesto tvarkdarių darbus vertina dvaro bičiulių klubo atstovė Milda Muralienė, nepatingėjusi suskaičiuoti, kiek technikos ir darbininkų sugaišta prie genėjimo, kirtimo darbų. Daug spragų miesto tvarkymo politikoje įžvelgia ir muziejininkė Jolanta Skurdauskienė: „Miestas neturi želdynų tvarkymo strategijos. Nėra specialistų. Neaiški medžių priežiūros kultūra – genėjimas, negydymas, masinis pjovimas. Pasibaisėjimą kelia neprofesionaliai nugenėti medžiai.“
Be profesionalų neišsiversime
Plungėje išsakyti gyventojų priekaištai – bėdos, būdingos daugeliui savivaldybių. Rajonų savivaldybėse iki šiol nėra už želdynus atsakingų specialistų (išimtis – Utenos rajono savivaldybė, kurioje sėkmingai dirba kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė). „Siekiame, kad aukštojo mokslo kryptyse būtų įtvirtinta kraštovaizdžio architektūra. Valdininkai iki šiol neskiria, kad tai savarankiška sritis, susiformavusi dar XIX a.“ – pastebi Kraštovaizdžio architektų sąjungos atstovas Regimantas Pilkauskas. Kita bėda – kad miestai, bent jau didieji ir turintieji vertingų parkų, neturi kasdienei želdinių priežiūrai skirto padalinio. Daug darbų patikima bedarbiams, o miestuose želdinius tvarko vos kelių metų laikotarpiui konkursą laimėjusios bendrovės. Nebūdami užtikrinti, kad tokias pat paslaugas miestui teiks ir ateityje, specialistai nesuinteresuoti pernelyg stengtis, kelti kvalifi kacijos. Kraštovaizdžio architektai su geru pavydu žvelgia į geruosius Vakarų Europos pavyzdžius. Pavyzdžiui, Hanoverio merijoje želdynų skyrius yra daug didesnis už kitus padalinius, yra želdinių priežiūros grandis, aprūpinta visa reikalinga technika. Parke yra fl orentietiško stiliaus laikrodinė- oranžerija. Čia vasarodavo kunigaikščio šeima. O kita pastato dalis buvo skirta sodininkui. Galbūt kada nors sodininko namelis ir vėl bus naudojamas pagal tikrąją paskirtį.
Irma Dubovičienė
