Mažučiame nuošaliame Mitriūnų kaime, esančiame tarp Krekenavos ir Baisogalos, paslaptingi gaisrai prasidėjo šiemet per patį vidurvasarį. O liovėsi tik tada, kai buvo už grotų uždarytas Darius Pranckūnas.
Išgelbėjo lietus
Liepos 18-ąją, eilinio pirmadienio vakarą, ugnimi plykstelėjo Kaune gyvenančios, bet vasaras Mitriūnuose leidžiančios Irenos sena maža klėtelė. Buvo jau sutemę, bet žmonės dar nemiegojo, todėl gaisrą pastebėjo jo pradžioje. Atlėkę ugniagesiai išgelbėjo sienas, bet stogas su gegnėmis supleškėjo nepataisomai. Keistų minčių sukėlė paslaptinga aplinkybė, kad ugnies židinys plito iš tolimojo pastato kampo.
Lygiai po savaitės Mitriūnuose – nauja, gerokai rimtesnė nelaimė. Liepos 25-ąją, apie dešimtą nakties, raudonasis gaidys nutūpė į Janinos (60 m.) ir Algirdo (65 m.) Kudabų šeimos ūkinį pastatą – daržinę.
„Laimei, mes dar nemiegojom, bet ugnis plito taip greitai. Ji ne tik prarijo visą pastatą, bet jau taikėsi persimesti į mūsų namą – nuo karščio pradėjo trūkinėti jo langų stiklai! Jei į tą pusę būtų pūstelėjęs bent švelnus vėjelis, šiandien mūsų šeima būtų benamiai! – „Akistatai“ pasakojo Janina Kudabienė. – Tačiau tikriausiai Aukščiausiasis mūsų pagailėjo, nes dangus netrukus pratrūko lietumi ir padėjo užgesinti gaisrą.“
Iš J. ir A. Kudabų ūkinio pastato liko tik krūva nuodėgulių. Supleškėjo apie 10 tonų daržinėje laikyto šieno, malkų atsargos žiemai, apdegė traktorius. Išsigandęs ugnies iš būdos nesileido ištempiamas ir žuvo prie ūkinio pastato gyvenęs pririštas kiemo sargas – senbernaras Džonis.
Ištikus tokiai nelaimei, padegėliams paramą skyrė vietinė Žibartonių žemės ūkio bendrovė, o atstatant pastatą talkino kaimynai.
„Siaubas, kas darosi! Ir kas čia jums galėjo tokią niekšybę padaryti...“ – per talką nešiodamas lentas, Kudabas užjautė kaimynystėje gyvenantis 18 metų Darius Pranckūnas.
Nemigos naktys
Kad daržinė padegta, nustatė ugniagesių ekspertai – gaisro židinys buvo iš dykvietės pusės. Todėl atstatydami daržinę jau ne tik Kudabos įtikėjo, jog kaime atsiradęs paslaptingas padegėjas.
„Jei būtų su degtukais atsėlinęs kas svetimas, mūsų Džonis tikrai būtų lojęs, o prieš kylant gaisrui jis kažkodėl tylėjo, – nežinojo, ką galvoti abu Kudabos. – Kita vertus, negali būti, kad padeginėtų mūsų pačių kaimo gyventojas – juk visi sugyvename draugiškai, nesipykstame...“
Draugiškai ne draugiškai, o mitriūniškiai puolė gelbėtis. Daug kas šunis išvedė iš savo kiemo ir pririšo už savo daržinių, ūkinių pastatų. Be to, žmonės suskubo pastatus apdrausti. Tik vėl bėda – kai kurie kaimiečiai kai ką susirentę be projektų ir leidimų, todėl ne iki galo susitvarkę teisinę registraciją – nuosavybės dokumentus, o tokių statinių, žinia, niekas nedraudžia.
Kas apsidraudė, kas ne, bet naktimis Mitriūnų languose ėmė negesti šviesos. Sutuoktiniai miegodavo pakaitomis, nenusirengę, prisijungę laikė vandens žarnas, turėjo pasidėję kibirus. Na o Albina Kemešienė (60 m.) dar pasidėdavo ir pintinę su keliais maišiais – kiaulė turėjo paršiuotis, jei kas, bus bent kuo paršiukus išnešti...
Padegėjas įsisiautėjo
Tačiau visos tos pastangos buvo veltui – rugpjūčio 12-osios naktį plykstelėjo kaimo pirtis. Žibartonių žemės ūkio bendrovei priklausantis mūrinis pastatas buvo nebenaudojamas, bet visai geras.
Naktimis nebeišsimiegantys žmonės vėl svarstė, kad padegėjui nebuvo sunku, nes šis baltų plytų namas stovi atokiau nuo sodybų, prie kelio. Ir buvo neteisūs, nes rugpjūčio pabaigoje padegėjas ugnį įžiebė visiems panosėje – A. Kemešienės pašiūrėje.
Ši moteris su namiškiais dar nemiegojo, kai išgirdo lojant savo vilkšunį. Netrukus sucypė gatve pro šalį važiuojančio automobilio stabdžiai, iššokę žmonės ėmė šaukti, kad dega A. Kemešienės kieme esantis ūkinis pastatas. Nedidelė pašiūrė, kurioje Kemešiai laikė malkas ir šieną, visiškai supleškėti nespėjo – subėgę žmonės ją užgesino.
Žmonės ėmė įtarinėti
Sutikite, per porą mėnesių keturi padegimai – nebe juokas. Mitriūniškiai pradėjo kaime organizuoti naktinius budėjimus, subruzdo ir policijos kriminalistai. Kartą net įvyko nesusipratimas. Naktį budintys vyrai tamsoje įžiūrėjo du slampinėjančius nepažįstamuosius, tad prišokę jau norėjo čiupti ir gerai apvelėti šonus... O tiedu išsitraukė pažymėjimus ir paaiškino esą Panevėžio rajono kriminalistai, irgi surengę slaptą pasalą.
Po kelių dienų naujas keistas įvykis – sužinota, kad kažkoks nepažįstamasis sumušęs minėtąjį aštuoniolikmetį D. Pranckūną. Trindamas sumuštą kaktą vaikinas porino, jog naktį ėjęs budėti ir pamatęs kaime nematytą vyrą šviesiais drabužiais. Pastarasis jam vožęs kelis kartus ir pabėgęs.
Tas nuotykis tik sustiprino įtarimus, kad vyrukas kažką meluoja. Įtarieji pastebėjo, jog D. Pranckūnas vienas pirmųjų pasirodydavo visose gaisravietėse, bet vis painiojosi pasakodamas, kur buvęs prieš užsiplieskiant ugniai.
Kita vertus, D. Pranckūnas nė iš tolo nepanašus į piktybinį kenkėją. Tylus, ramus, paslaugus. Augo padorių žmonių šeimoje. Vyresnis brolis – irgi tvarkingas žmogus, vedęs, gyvena Panevėžyje. Na o pats D. Pranckūnas mokslus, kurie dėl lėtumo jam ne itin kaip sekėsi, metė baigęs 9 klases ir likęs namie pradėjo padėti tėvui nedideliame ūkelyje.
„Jei reikia – prisipažįstu!“
Tirdami padegimus, kriminalistai į savo įtariamųjų sąrašą dėl visa ko įsirašė ir D. Pranckūną, bet pirmiau sulaikę tardė kitus du daugiau įtarimų kėlusius kaimiečius, o po to suėmė mitriūniškį Saulių T. Šis 19 metų vaikinukas turi psichikos negalią, bet juk visai logiška, kad padegėjas gali būti lyg maišu trenktas.
„Dėdulės policininkai, aš nieko nepadegiau, bet jei labai reikia, tai galiu ką jums reikia prisipažinti...“ – nutaisęs kvailą veido išraišką kriminalistų nevilčiai taip prakalbo suimtasis. Tą Saulių T. teko netrukus paleisti, nes jam besėdint kameroje Mitriūnuose plykstelėjo penktasis gaisras! Rugsėjo 10-ąją, vėl apie dešimtą valandą vakaro, užsidegė D. Pranckūno tėvų ūkinis pastatas.
53 metų ūkininkas Stanislovas Pranckūnas tądien su artimaisiais triūsė bulviakasyje. Nukastos daržovės buvo supiltos į traktorinę priekabą, o ši įstumta į medinį garažą, prišlietą prie jų daržinės. Prie garažo durų buvo paliktas ir Pranckūnų traktorius.
Pastebėjęs ugnies liežuvius, S. Pranckūnas puolė gelbėti turto. Atbėgusių žmonių padedamas, spėjo traktoriumi priekabą nuvilkti tolėliau. Iš tvarto, kuris per gaisrą liko be stogo, žmonės ištempė ir kiaulę. Tačiau visiškai sudegė daržinė su joje laikytais 11 rulonų šiaudų, maždaug tona miežių, rakandais.
Nė šuo nesulojo
Kad ir šis pastatas buvo padegtas, niekam nekilo nė menkiausios abejonės – daržinėje elektra neįvesta. Po gaisravietę vaikščiodamas S. Pranckūnas stebėjosi, kad nuo padegėjo užmačių ūkinio pastato neapsaugojo nemažas šeimos šuo.
Kaip ir daugelis kaimynų, keturkojį sargą Pranckūnai pastaruoju metu laikė pririštą nebe kieme, o už ūkinio pastato. Ten šuo galėjo laisvai laigyti palei visą pastatą, nes jo grandinė buvo pritvirtinta prie išilgai galinės sienos nutiestos vielos. Tačiau ką manyti, ką įtarti, jei prieš padegimą balsingas šuo nė neamtelėjo? Ir tai jau antras šuo, prisileidęs padegėją!
Įtariamųjų ratas siaurėjo. Netrukus D. Pranckūnas buvo iškviestas į rajono policijos komisariatą, bet jame nepasirodė ir tik dar labiau sustiprino įtarimus. Kai policininkai D. Pranckūną patys parsivežė iš Mitriūnų į komisariatą, tas iš baimės balo ir stingo. Apklausiamas vaikinas greitai palūžo ir susigraudinęs prisipažino padeginėdavęs kaimo pastatus. Jis tik negali paaiškinti, kodėl tai darė – padegdavęs ne iš keršto, o nesirinkdamas savininkų, tik dėl kažkokio vidinio virpulio.
Kaimas laukia teismo
Manoma, kad norėdamas nukreipti nuo savęs stiprėjančius kaimynų įtarimus, D. Pranckūnas, sau trinktelėjęs pagaliu per galvą, sukūrė versiją apie naktį jį sumušusį vyrą šviesiais drabužiais. Įtarimams nesisklaidant, nevykėlis net paaukojo tėvų ūkinį pastatą bei garažą...
Policininkai D. Pranckūną, kurį teismas jau nutarė suimti 2 mėnesiams, buvo atvežę prie gaisraviečių, patikrino parodymus vietoje. Susigūžęs piromanas rodė, kur ir kaip atsėlinęs jis prikišdavo deglą.
Senovėje arkliavagius ir padegėjus kardavo, nes jie žmones palikdavo be pragyvenimo šaltinio. Dabar žmonės ramesni. Sužinoję, kad D. Pranckūnas prisipažino padeginėjęs pastatus, ne visi mitriūniškiai tuo patikėjo, o kai kurie net ėmė vaikino gailėti. J. Kudabienė „Akistatai“ sakė nežinanti ką galvoti, nes tas Dariukas visada būdavęs mandagus ir paslaugus. Kudaboms jis talkino ir atstatant sudegusią daržinę, kurią, kaip dabar aiškėja, greičiausiai pats ir pakūrė...
Sigitas STASAITIS
