Metų panevėžiečio vardą už profesinę ir visuomeninę veiklą pelniusi Panevėžio ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja medicinos reikalams, reumatologė, Aukštaitijos regiono asociacijos „Artritas“ medicinos vadovė bei „Rotary“ klubo narė Violeta Smilgienė teigia, kad toks įvertinimas jai kiek netikėtas. Gydytojos darbas jai yra pašaukimas, todėl didžiausias įvertinimas – iš paciento sulaukti padėkos žodžių.
Visuomeninė veikla – gyvenimo būdas
Daugeliui gydytojos Violetos Smilgienės pristatyti nereikia, nes jos pilna visur: dienomis darbuojasi Panevėžio ligoninėje, o savaitgaliais ir laisvomis minutėmis – Aukštaitijos regiono asociacijoje „Artritas“ bei „Rotary“ klube.
O tomis akimirkomis, kurias gali skirti tik sau, labiausiai mėgsta pasileisti įkandin įdomios knygos herojaus ar panirti į paslaptingą teatro pasaulį. Tiesa, kaip prisipažino gydytoja, laiko šeimai dažnai pritrūksta. Bet kitaip savo gyvenimo ji neįsivaizduojanti.
Už atsidavimą ir rūpinimąsi artritu sergančiaisiais, už dalyvavimą „Rotary“ klubo veikloje V.Smilgienė pripažinta metų panevėžiete.
„Man tai buvo kiek netikėta. Nesu iš tų žmonių, kurie veržtųsi į visokius apdovanojimus ar siektų įvertinimo. Žinojau, kad esu tame sąraše, bet buvau visai primiršusi, tad man tai buvo tikra staigmena“, – „Sekundei“ teigė V.Smilgienė.
Artritu sergančiuosius vienijančioje asociacijoje visuomeniniais pagrindais gydytoja dirba jau du dešimtmečius.
Anot V.Smilgienės, kai ji atėjo į artrito asociaciją, ši veikė jau antrus metus, tačiau veikla buvo begęstanti.
Jos ir Marijos Barauskienės pastangomis asociacija tapo didžiausia bendrija, priklausanti Lietuvos artrito asociacijai: dvidešimties žmonių būrelis išaugo iki 700 narių bendrijos.
V.Smilgienės iniciatyva buvo įkurta ir Lietuvos artrito asociacija, bet atsivėrus Europos Sąjungos sienoms, moteris jos vairą perdavė Santariškių klinikų profesūrai.
„Tikriausiai man trūko saviraiškos, kad sugebėjau suburti tiek žmonių. Visą laiką mane supo tik geri ir itin darbštūs bei kūrybingi žmonės, todėl mums ir sekėsi, o gal tiesiog laiku ir vietoje atsidūriau“, – kalbėjo medikė.
Prieš septynerius metus ji įsitraukė ir į „Rotary“ klubo veiklą, kur rūpinasi, kad itin gabūs, bet neturtingi jaunuoliai gautų galimybę mokytis ir paskui savo žinias panaudotų dirbdami Lietuvoje.
V.Smilgienės teigimu, nors visuomeninė veikla atima daug laiko, net atsiriekia nemažą gabalą, skirtą šeimai, kitaip ji savo gyvenimo neįsivaizduojanti, tai savotiškas gyvenimo būdas, kurį paveldėjo iš savo tėvų.
„Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, tad ir mums, trims savo dukroms, perdavė šį gyvenimo būdą – visur ir visada aktyviai dalyvauti“, – pasakojo pavaduotoja.
Gydytojas esi amžinai
V.Smilgienė savęs neįsivaizduoja be balto mediko chalato. Anot moters, gydytojo darbas jai yra pašaukimas, kurio siekė nuo mažų dienų.
Vyresnioji sesuo, pasirinkusi medikės darbą, buvo tas pavyzdys, kuriuo sekė ir pagrandukė. V.Smilgienė buvo jauniausias vaikas šeimoje, gimęs po trylikos metų pertraukos, todėl didžiausią įtaką, pasirenkant gyvenimo kelią, turėjo dvi vyresnės seserys.
Sutapimas ar ne, bet jos tėvą likimas iš Aukštaitijos nubloškė į Žemaitiją, o V.Smilgienę atvirkščiai – iš Žemaitijos į tėvo kraštą.
„Didžiausią įtaką man padarė sesuo, dirbusi medike. Niekada nebuvo dvejonių, kad galbūt sėdžiu ne savo rogėse, nes labai myliu žmones, manęs nevargina nei jų ligos, nei kartais pikti veidai ir neigiamos emocijos“, – sakė V.Smilgienė.
Po mokslų Kauno medicinos institute ji gavo paskyrimą į Medicinos mokyklą dėstytojauti. Po devynerių metų pradėjo dirbti reumatologe Panevėžio ligoninėje, o dar po penkerių – ir ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja medicinos reikalams.
„Negaliu pasakyti, kuris darbas arčiau širdies – ar gydytojos, ar administracinis, dėčiau tarp jų lygybės ženklą, nes man įdomios abi pareigybės. Pareigybė yra laikinas dalykas, o gydytojas esi amžinai“, – įsitikinusi moteris.
Sunkiai sergantys žmonės dažnai į gydytojus kreipiasi tarsi į dievą, kuris gali padaryti stebuklą ir išvaduoti iš ligos gniaužtų, deja, ir medikai ne visada gali sukurti stebuklą.
V.Smilgienė teigė, kad ir diagnostikos, ir gydymo galimybės gerokai pažengusios į priekį, todėl žmonių galimybės pasveikti yra tikrai didelės.
Tačiau gydytoja pastebi, kad labai daug įtakos sveikstant turi ir paties žmogaus nusiteikimas ir gebėjimas susitarti su savo liga.
„Medicina ne visagalė, bet dabar yra labai pažengusi ir diagnostika, ir gydymas.
Žinoma, daug ligų yra lėtinės, sunkios, varginančios visą gyvenimą. Bendraudama, skaitydama paskaitas, keliaudama su artritu sergančiais žmonėmis pastebėjau, kad buvimas kartu jiems padeda sveikti. Ne tik vaistai, bet ir bendravimas gydo. Taip pat labai svarbu, kaip sugebėsi susitarti su savo liga“, – kalbėjo medikė.
Vaikai nepasekė mamos pėdomis
V.Smilgienė džiaugiasi, kad gyvenimo aplinkybės pačios padiktavo, kuriuo keliu jai reikia sukti.
Dabar į ligoninę dirbti ateinantys jauni specialistai yra puikiai paruošti, bet jų specializacija siaura, o anksčiau medikai buvo ruošiami plačiam darbo barui.
V.Smilgienė, baigusi Vidaus ligų specialybės fakultetą, taip pat galėjo dirbti visų specialybių gydytoja.
Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad tuo metu ligoninėje dirbusi gydytoja reumatologė sunkiai susirgo ir reikėjo kažkam užimti jos vietą.
„Dėkoju likimui, kad man suteikė galimybę tapti reumatologe. Taip, mediko darbas nėra lengvas. Čia reikalinga ištvermė, jeigu neturi jos, pasiryžimo, nemoki apsisaugoti nuo blogio – mediko darbas gali tapti beprotiškai sunkus. Bet visada gali rasti bendrų sąlyčio taškų su pacientu, prieiti bendros nuomonės, pagaliau išsiskirti nesusipykus, turint skirtingą nuomonę.
Vienas pirmųjų mūsų mokytojų visada sakydavo, kad tą, ką blogo įsigyji darbe, visada palik išeidamas prie durų, o tą, ką iš namų – palik prie įėjimo“, – pasakojo metų panevėžietė.
Ji svajojo, kad ir sūnūs žengs mamos pėdomis ir pasirinks mediko kelią, tačiau vaikai mamos darbu nesusižavėjo: vienas jų dirba vadybininku Kaune, o kitas ką tik baigė ekonomikos ir politikos mokslus.
„Gailiuosi, kad nė vieno neprikalbėjau tapti gydytoja, tačiau šio darbo pirmiausia turi norėti pats žmogus. O gal vaikams ir trūko mano dėmesio“, – svarsto V.Smilgienė.
Malūnininko duktė
Save ligoniams išdalijanti moteris laisvu laiku labiausiai mėgsta skaityti knygas.
Tiesiog privalomas dalykas tampa perskaityti visas metų populiariausias knygas.
Namuose net nebetelpa visos knygos, todėl dalis jų iškeliavo į ligoninę.
Skyriuje, kuriame dirba reumatologė, pacientai ilgas dienas gali leisti skaitydami knygas.
„Labai mėgstu skaityti, namuose – didžiulė biblioteka, todėl dalis egzempliorių atkeliavo ir į skyrių, kuriame dirbu. Man smagu, kad knyga yra čiupinėjama, kuo daugiau ji skaitoma, tuo šiltesnė tampa. Juk prabėgus kažkiek laiko ir vėl norisi ją perskaityti.
Skaitymas mane lydi nuo mažų dienų, be knygos negaliu net gyventi.
Nors dabar yra ir elektroninės, bet man norisi tokios, kurią galėčiau paliesti, pašiugždenti jos lapus“, – pasakojo pašnekovė.
Nuo pat mažų dienų moterį traukte traukė ir teatras, kinas. Nesvarbu koks būdavo oras, ji su tėvais ir seserimi bėgdavo žiūrėti į miestelį užklydusiame vežime vykstančių pasirodymų. Net studijų metais, kai pragyventi tekdavo iš itin skurdžios stipendijos, pinigų teatro bilietui visada pasitaupydavo.
Anot moters, vaikystės pasaulis yra pagrindas, ant kurio vėliau klojamas visas žmogaus gyvenimas. Ji džiaugiasi, kad vaikystės pasaulis buvo itin šviesus: kadangi tėvas buvo malūnininkas, ji gimė ir užaugo būtent čia, ant Darbėnų tvenkinio pastatytame vandens malūne, apsupta gamtos ir vyresnių seserų ir pusbrolių, kurie išmokė būsimą medikę žvejoti.
„Kuo spalvingesnė ir gražesnė vaikystė, tuo žmogus yra laisvesnis ir geresnis kitiems. Tas žinių troškimas, dalyvavimas visuomeninėje veikloje mane lydės visą gyvenimą“, – sako V.Smilgienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
