Apie tai laidoje kalbėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas, docentas dr. Mantas Martišius.
Animacinio filmo „Maša ir Lokys“ istorija
Kas įvyko su tuo animaciniu filmuku „Maša ir Lokys“? Kokia yra visa istorija?
M. Martišius: Jeigu labai trumpai, turbūt ukrainiečiams ir lietuviams skauda. Ne tik dėl to, kad galvojama, jog, jeigu bus rodomas animacinis serialas „Maša ir Lokys“, vaikai jį žiūrės ir po to nevalingai pradės savo piešiniuose piešti „Z“ raides. Aišku, taip nebus. Taip niekas neveikia.
Labiausiai skaudu dėl šiokios tokios neteisybės. Serialas ir pats animacinis filmukas yra gimęs Rusijoje. Pati idėja rusiška, mergaitė rengiasi rusiškais tautiniais drabužiais, lokys taip pat yra toks herojus, dažnai būdingas Rusijai. Viskas atrodo tarsi rusiška, bet pagal dokumentus, kas įdomiausia, tai yra Europos Sąjungos prekių ženklas, Kipro ženklas.
Panašiai, kaip yra sakoma: „Kvaksi kaip antis, plaukia kaip antis, bet tai ne antis, o arklys, nes pagal dokumentus yra arklys.“ Tas neteisybės jausmas iš tikrųjų labai skaudina, todėl ir kyla toks didelis pasipiktinimas.
Kalbant apie tai, kad tai kažkaip gali formuoti vaikams labai pozityvų požiūrį į Rusiją, yra tame tiesos ar nebūtinai?
M. Martišius: Žiūrėkite, logika yra labai paprasta. Iš vaikų ir jaunų žmonių išauga suaugusieji, o suaugusieji lemia mūsų gyvenimą. Jeigu vaikystėje įdėsi tam tikras žinutes, tam tikrą požiūrį, tam tikrus dalykus, vaikai juos priima labai nekritiškai.
Kai jie mato, pavyzdžiui, Mašą su tankisto kepure arba su kepure, dėl kurios kai kas sako, kad tai ne NKVD kepurė, o vis dėlto lakūno ar karininko kepurė iš Antrojo pasaulinio karo, tokie simboliai nesudaro kritiškesnio požiūrio ir nesuteikia platesnio konteksto.
Priešingai, tai veda į tam tikrą palankumą ir žiūrėjimą, kad štai yra Rusija, joje kuriamas animacinis serialas, jis populiarus, jį žiūri viso pasaulio vaikai, jis iš tikrųjų yra gerai padarytas. Net „Netflix“ perka tą serialą. Vadinasi, normali ta šalis Rusija. Jeigu ji gali sukurti tokį produktą, gal gali ir kažkokius kitus dalykus padaryti.
Taip žiūrime, einame toliau ir galiausiai galime prieiti prie to, kad gal ir Kremlius nėra toks blogas, gal ir jo politika yra gera. Žinoma, tas kelias yra pakankamai ilgas, bet, kaip sakoma kinų posakyje, ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Tas pirmas žingsnis čia ir yra.
Propaganda vaikams
Mes labai mažai kalbame apie propagandą, nukreiptą į vaikus. Apie tai, kad į vaikus gali būti taikomasi, kad jiems gali būti bandoma pasėti tam tikras propagandines žinutes, kalbama tikrai nedaug, nors po truputį ši tema jau pradedama kelti. Iš jūsų patirties, kiek esate nagrinėjęs propagandą, galėtumėte pasakyti, kiek svarbi auditorija yra vaikai, kai vienas ar kitas režimas bando juos paveikti?
M. Martišius: Vaikai yra svarbi auditorija, nes čia susideda du tarpusavyje susiję momentai. Vienas dalykas, mes, normalūs žmonės, nelabai tikimės, kad vaikams skirtame turinyje gali būti propagandos. Vaikai dažniausiai yra apolitiški, politika nesidomi ir panašiai.
Kita vertus, kadangi jie tuo nesidomi, į tam tikrą pramoginį vaikišką turinį galima įdėti tam tikrų simbolių, kurie iš pradžių iš tikrųjų nedarys jokio didelio poveikio. Jie tiesiog bus. Kai kurie vaikai juos pastebės, kai kurie nepastebės, bet po truputį su jais bus supažindinti.
Vėliau, kaip minėjote, paauglystėje, su tokia dirva, medžiaga jau yra lengviau dirbti ir po truputį ją lipdyti. Turime suprasti labai paprastą dalyką. Kai kurie režimai priešiškų sau šalių animaciją ar kiną tiesiog draudžia.
Viena iš priežasčių yra ne tik tai, kad ten gali būti kažkas nepalankaus tam režimui, bet ir tai, kad žmogus gauna alternatyvios informacijos, alternatyvų pasaulio matymą. Tai gali silpninti režimą. Pavyzdžiui, kodėl sovietinis režimas neleido rodyti daugybės vakarietiškų animacinių serialų?
Buvo toks serialas „Smurfai“, belgiškas serialas, sukurtas Belgijoje. Jis buvo pasiekęs Lenkiją, paskutinę stotelę sovietiniame bloke, kuri buvo arčiausiai Sovietų Sąjungos. Dalį „Smurfų“ matė ir vyresnės kartos Lietuvos gyventojai, kuriuos pasiekdavo Lenkijos televizija, galbūt Kaune, Dzūkijoje, ten, kur ją buvo galima pagauti.
Kodėl Sovietų Sąjungoje to nerodė? Vienas iš atsakymų toks: kam vaikams rodyti, kad yra ne tik sovietinis, bet ir vakarietiškas gyvenimas, kad egzistuoja ir kitokia perspektyva? Žinoma, vaikai tuo metu to nesuvoks, bet, kaip sakiau, iš vaikų išauga jauni žmonės, jaunimas pradeda kelti klausimus. Taip ir buvo. Galiausiai įvyksta tai, kas įvyksta.
Dar viena paskutinė mintis, kuri, manau, galėtų apibendrinti visą šitą mūsų pokalbį. Kai Vaclavas Havelas, disidentas ir pirmasis Čekijos prezidentas, labai paprastai pasakė, kas sužlugdė sovietinę sistemą. Jis įvardijo tris dalykus: kramtomąją gumą, džinsus ir rokenrolą.
Kodėl? Nes Sovietų Sąjungoje to nebuvo, o Vakaruose buvo. Jaunimas iš raudonojo lagerio, stovyklos, to siekė, į tai žiūrėjo. Vėliau užaugo ir pradėjo reikalauti permainų. Kai atsirado permainų galimybė, jie ja pasinaudojo ir labai jos norėjo. Kaip sako Putinas ir Kremlius, niekas nestojo ginti sovietinio režimo. Taip ir buvo. Net pačioje Maskvoje labai mažai kas gynė Sovietų Sąjungos išlikimą.
Ar įmanoma išspręsti šitą problemą?
Ką daryti demokratijoms tokiu atveju? Ar įmanoma surasti kažkokį tobulą receptą?
M. Martišius: Labai geras klausimas. Sakyčiau, čia turbūt yra du sluoksniai. Vienas sluoksnis labai paprastas. Dabar „Netflix“ nupirko „Mašą ir Lokį“. 100 šalių jis bus rodomas. Mums gal ir skaudu, ir nemalonu, bet tikrai nemanau, kad vaikai, pasižiūrėję šį serialą, iš karto taps prokremliški ar prorusiški.
Apskritai, vaikams skirto turinio yra įvairaus. Jie žiūri ne vienus dalykus, o ir kitus. Kažkoks poveikis gal ir bus, bet ne toks tiesioginis. Vis dėlto, sakyčiau, čia yra kitas dalykas. Vakaruose mes priimame tam tikras taisykles, bet po to paliekame skyles, leidžiančias jas apeiti.
Visa ši istorija man labai primena vadinamuosius rusiškus televizijos kanalus, kurių dabar jau nebeliko, bet jie buvo užregistruoti Latvijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu jie buvo laikomi europietiškais televizijos kanalais, nors 99 proc. jų produkcijos buvo gauta iš Rusijos, sukurta Rusijoje, apie Rusiją ir panašiai.
Pagal dokumentus tai buvo laikomi vakarietiškais kanalais – britiškais, švediškais, latviškais ir taip toliau. Tai yra tam tikras sankcijų ar ribojimų apėjimas. Lygiai tas pats yra ir dabar. Kipras, skirtingai nei Lietuva, turi kitokią perspektyvą.
Priminsiu, kad 2008 metais, kai Kipras patyrė didelį ekonominį sukrėtimą ir uždarė bankus, labiausiai nukentėjo Rusija, nes tai buvo Rusijos oligarchų, turtingų žmonių ir valdininkų pinigų skalbykla. Europos Sąjungoje atsiranda šalių narių, kurios iš tikrųjų sukuria apėjimo galimybes.
Galbūt būtent į tai reikėtų labiau susikoncentruoti. Pavyzdžiui, kai nafta išvažiuoja iš Rusijos, atvažiuoja į Indiją ir benzino pavidalu grįžta į Vakarus, mes žinome, kad tai yra iš rusiškos naftos pagamintas kuras. Viskas, kaip sakoma, yra teisėta. Turėtume apsispręsti, ar tai tikrai yra teisinga.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
