Automobilių prekeiviai teigia, kad šiuo metu jie išgyvena giliausią krizę per visą naudotų mašinų prekybos Lietuvoje laiką
Nostalgija geriems laikams
Laikai, kai bet kurioje Lietuvos vietovėje buvo galima išgirsti, jog Marijampolė – garsiausias automobilių turgaus miestas, jau tik nostalgiškas prisiminimas. Tada, apie 1994-uosius, ir daugelyje Europos šalių jų gyventojai Lietuvą žinodavo tik pagal Marijampolės automobilių turgų. „Lietuva? – A, Marijampolė“, – nuolat girdėdavo mūsų prekeiviai užsienyje.
Jau tik mitas yra ir statistikų teiginys, jog Marijampolėje nėra šeimos, kuri nebūtų susijusi su naudotų mašinų verslu. Būdavo skaičiuojama, kad kas antras marijampolietis – „mašininis“: vieni važiuodavo į užsienį automobilių pirkti, kiti – juos pardavinėdavo, treti – remontuodavo, ketvirti – suteikdavo nakvynę iš Rusijos atvykdavusiems mašinų prekeiviams, penkti juos maitindavo, vežiodavo ir t. t.
„O, buvo geri laikai! Ankstų šeštadienį važiuoji į Vilnių ir traukinių stotyje pasitinki iš Kazachstano atvykusią grupelę automobilių pirkėjų, parveži juos į Marijampolę, – ilgesingai pasakojo taksi vairuotojas Romas. – Mūsų mieste veži apgyvendinti į privatų viešbutuką, tada – iškart į turgų. Vakare tie patys žmonės tavęs jau ieško, kad vežtum juos papramogauti – į kavines, restoranus. Kitus – į Druskininkus, Palangą, Klaipėdą. Po poros dienų tau jie skambina – atvažiuoti parsivežti. Jie užmokėdavo tiek, kad net ir drybsodamas pajūryje, jų laukdamas, per dvi paras uždirbdavau daugiau, negu kitą savaitgalį taksi su klientais važinėdamas aplink Marijampolę“.
Turguje – vieniši automobiliai
Apie tai, kad Marijampolė sparčiai užleidžia garsiausio ir turtingiausio automobilių turgaus miesto pozicijas Lietuvoje, pradėta kalbėti prieš kokius 3 metus. Kelis kartus keitėsi didžiojo mašinų turgaus savininkai, kiti miesto verslininkai pradėjo kurti naujas automobilių prekyvietes (aikšteles) prie savo įmonių, ieškant geriausio varianto, buvo kaitaliojamos aktyviausios prekybos dienos – derintasi prie Kauno, Šiaulių ar Utenos automobilių turgų darbo grafikų.
Visa tai lėmė, kad Marijampolėje automobilių prekyba pradėjo ne augti, o „birti“. O dar pernykštį rudenį – pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė.
„Tačiau automobilių verslas tą krizę rimčiau pajuto tik nuo šių metų pradžios, – teigė turguje prekybos aikštelę turintis marijampolietis verslininkas Tomas. – Mat nuo Naujųjų Rusijoje įsigaliojo nauja muitų sistema, kuri beveik užkirto kelią rusams pirkti naudotus automobilius užsienyje – jie gerokai pabrango dėl padidintų muitų, ir gabenti prekę į Rusiją jau neapsimoka“.
Rusijos pirkėjams atsitraukus, pagrindinis Marijampolės mašinų turgus ir kitur esančios prekyvietės neteko didžiosios dalies savo klientų. Dabar populiariausi pirkėjai – iš Kazachstano ir Kirgizijos. Tačiau čia nebėra tokio šurmulio, koks būdavo anksčiau – sumažėjus pirkėjų, tuščiai nestovi ir pardavėjai. Parduodami automobiliai sustatyti lyg parodoje, vieniši – už stiklo užkišti mašiną apibūdinantys pagrindiniai jos duomenys, nurodyta pageidaujama kaina ir savininko telefono numeris.
Pirkėjų dabar per dieną turguje pasirodo maždaug iki 15–20 – jie vienišas mašinas apžiūrinėja kaip muziejaus eksponatus. Susidomėję – skambina savininkui, kad atvažiuotų.
Koją pakišo vokiečiai
Pirkėjo skambutis nusižiūrėto automobilio savininkui – dar ne garantas, kad mašina bus nupirkta. „Dabar pirkimas ypatingai sumažėjęs, – pasakojo vienos aikštelės direktoriumi prisistatęs Tomas, tuo metu kone vienas buvęs visame turguje, kur savo naujojo šeimininko „laukė“ per 300 automobilių. – Per mėnesį nuperka tiek, kiek turgaus klestėjimo laikais – per dieną“.
Tomas, įsikūręs aikštelėje stovinčiame namelyje ant ratų, visada, kai yra neišvykęs, būna čia. Jo aikštelėje – iki 20 automobilių. Apie juos 28 metų vyras, šį darbą dirbantis 5 metus, gali papasakoti daug. Būna, kad automobilis neparduotas stovi mėnesį ir daugiau, būna – kad jį nuperka vos pastačius.
Tomas nuolat tyrinėja automobilių pirkėjų norus, pageidavimus, nuotaikas – domisi, kokių markių jie pageidauja, kokio senumo, kokios spalvos ir t. t.
Pats Tomas važinėja ir į Vokietiją parsigabenti naujų prekių, tik jau daugiau kaip pusmetį tokios kelionės retėja.
„Vokiečiai, iš kurių turbūt nuo 1992-ųjų marijampoliečiai masiškai gabeno naudotus automobilius, nes būdavo ir arčiausia, ir pigiausia, nusprendė paskelbti kovą senesnėms mašinoms, – pasakojo Tomas. – Ir dėl ekologijos problemų, ir norint suaktyvinti ar bent išsaugoti automobilių gamybą ir su ja susijusius kitus verslus šalyje, griebtasi įteisintų reikalavimų, kad apie 10 tūkstančių kilometrų nuriedėjusios mašinos atsidurtų sąvartynuose, o žmonės pirktų naujas. Perkant naują, būtina senąją pristatyti į „šrotą“ (metalo laužo supirktuvę). Jame savininkui iškart užmokama 2500 eurų, o mašina tuoj pat supresuojama, sunaikinama. Tada dar tokio pat dydžio nuolaidą pritaiko firma, iš kurios perkamas naujas automobilis. Vokiečiui tai apsimoka labiau, negu parduoti savo seną automobilį lietuviui ar šiaip kokiam nors privačiam pirkėjui, ieškančiam kuo pigiau. Aritmetika paprasta!“
Šiai šalies ekonomikos gelbėjimo programai įgyvendinti Vokietijos vyriausybė skelbia skyrusi 1,6 milijardo eurų. Programos trukmė – visus šiuos metus.
Kaina – per derybas
Mašinų prekeiviai iš Marijampolės (ir kitų Lietuvos vietovių) jau beveik užmiršo kelius į taip jų mėgtą Vokietiją, o naudotų automobilių vis labiau dairosi Italijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse. Bet, kaip tvirtino ne vienas mašinų prekeivis, tokiomis sąlygomis šio verslo matematika daug prastesnė, be to, automobilių kokybė blogesnė.
„Automobilių – gerų ir pigių!“– tokį savo poreikį išsakė turguje dairęsis kazachas Ruslanas. – Antraip man neapsimoka vežti juos į tėvynę, nes ten jų neparduosiu ir patirsiu nuostolius. 1000 eurų – tokia mano siūloma kaina. O lietuviai už tiek parduoti nenori...“
Kaip patvirtino ir Tomas, einamiausia automobilių pardavimo kaina – nuo 1500 iki 2500 eurų. Už tiek pirkėjui įmanoma įsigyti „vidutiniškos kokybės“ mašiną. „Tačiau iš tiesų automobilio kaina – tai derybų išdava, – sakė Tomas. – Pigios mašinos – tai tik metalo laužai“.
Lietuviai labiau dairosi dyzelinius variklius turinčių automobilių (mat pigesni degalai), kurie pagaminti 1995 metais ir vėliau. Kazachams ir kirgizams, kurie Marijampolę „atrado“ bene prieš 4–5 metus, labiau patinka tik benzinu varomos mašinos, kurioms apie 9 metus ir mažiau.
Pagal markes perkamiausi automobiliai yra „Volkswagen“, „Mercedes-Benz“, „Audi“, taip pat japoniški. „Užsistovėję“ prekyvietėse – „Renault“, „Peugeot“ modeliai. Vairuotojai teigia, kad pastarieji paprastai turi daugiau gedimų, iškyla problemų dėl jų remonto, naujų detalių.
Turtingesni ir išrankesni pirkėjai, kurie pasirenka ne naujų automobilių pardavimo saloną, o „dėvėtųjų“ turgų, ieško 2007–2008 metais pagamintų automobilių ir pasiruošę už juos pakloti per 30 000 litų. Tačiau populiariausia turtingesniųjų siūloma kaina – 14 000 – 20 000 litų. Tiek pinigų sumokama dažniausiai už nesenus „opelius“, „audines“, „mersedesus“. Tik tokie sandėriai Marijampolės automobilių turguje, atidavusiame garsiausio mašinų turgaus vardą Kaunui, yra vis retesni.
„Nieko džiuginančio, – apibendrino prekeivis Tomas. – Krizė mašinų versle buvo ir 1998 – 2000 metais, tačiau šioji – kur kas juodesnė. Eina mašinos – visiems gerai: klesti autoservisai, viešbučiai, grožio salonai, prekybos centrai, restoranai, klubai, o neina mašinos – stoja visas kitas verslas. Nebėra pinigų ne tik „mašininių“ vyrų moterims nueiti į grožio salonus – net ir duoną perkame pigesnę“.
* * * * *
Perkamiausių modelių prašomų kainų lentelė
„Opel Astra“ (1999 m.) – 3500 Lt
„VW Golf“ (1999 m.) – 5500 – 6000 Lt
„Audi“ (1999 m.) – 7000 – 8000 Lt
„Opel“ (2002 m.) – 6000 – 8500 Lt
„VW Golf“ (2002 m.) – 12 000 – 14 000 Lt
„Audi“ (2002 m.) – 20 000 – 22 000 Lt
„Mercedes-Benz“ (C klasė 2000 m.) – 9000 – 10 000 Lt
„Mercedes-Benz“ (A klasė 2002 m.) – 17 000 – 20 000 Lt
„Mercedes-Benz“ (C klasė 2004 m.) – 30 000 Lt
Irena ZUBRICKIENĖ
