XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje demokratinėms valstybėms priėmus lygių galimybių įstatymus bei ėmus siekti realios visuomeninės moteriškosios ir vyriškosios lyčių lygybės, vis dar atsiranda piliečių bei institucijų, kurios neigia įstatymų deklaruojamą lyčių lygybę.
Kyla klausimas – kodėl nepripažįstama visuomeninių santykių pažanga, pagarba žmonių lygybei? Gal todėl, kad kai kuriems individams yra per sunku savarankiškai mąstyti, kadangi jie aklai tiki, jog religinės ir moralinės normos kaip nekintantys žmogaus dvasinio ir socialinio gyvenimo orientyrai yra amžinos? Gal todėl, kad savęs nereflektuojantys žmonės dėl individualių gebėjimų stokos trokšta valdžios kaip saviraiškos, todėl visuomeniškai reiškiasi žemindami kitus, ypač moteris?
Šiuolaikiniame pasaulyje moterį žeminantį požiūrį skleidžia ir aršiai jį gina konservatyviosios partijos, dogmatiškai mąstantys politikai bei jų užnugarį idėjiškai ir finansiškai saugantis Vatikanas.
Abortų uždraudimo idėja lygių galimybių įstatymų fone yra tolygi moters teisės į savo kūną neigimui. Lietuvos Respublikos konstitucijos 20 straipsnis teigia, kad „žmogaus laisvė yra neliečiama“, o 22 straipsnis skelbia, kad „žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas“. Šiandien abortų draudimas yra viena žiauriausių moters engimo, dvasinio paralyžiaus formų, šiuolaikinė vergovės bei inkvizicijos atmaina. Moters engimas, veidmainiškai dangstantis negimusios gyvybės išsaugojimo pastangomis, vaizdžiai ryškėja lyginant privačios nuosavybės teisę ir žmogaus teisę į savo kūną. Kapitalo pasaulyje privati nuosavybė laikoma viena didžiausių vertybių, šventa žmogaus teise. Postsovietinėje erdvėje katalikų bažnyčia aistringai gina šią teisę susigrąžindama Bažnyčios turtą ir pelningai juo naudodamasi.
Tačiau, kai kalbama apie moters kūną ir moters teisę pačiai priimti sprendimą kaip su savo kūnu elgtis, Bažnyčia bei dogmatiškai mąstantys individai mano turintys teisę nurodinėti moteriai, ką ji turėtų daryti - gimdyti, nedrįsti nutraukti nėštumą, nepaisant to, kad moteris patyrė šeimos nario, vyro smurtautojo lytinę, fizinę bei psichologinę prievartą. Moteris psichologiškai yra labiausiai pažeidžiama tuomet, kai pastoja tam nepasirengusi, kai jos asmeninį gyvenimą netikėtai pakreipia draugo, pažįstamo, sutuoktinio ar svetimo vyro neatsakingas lytinis elgesys, ar dogmatiški kunigų bei ginekologų moralai. Kūdikio atėjimui nepasiruošusi, tačiau per prievartą ar dėl vyro neatsakingumo pastojusi moteris, dažnai dėl švietimo stokos, finansų stygiaus, artimųjų abejingumo atsiduria beviltiškoje situacijoje. Šią situaciją daro sudėtingesnę moralistų pastojusios moters smerkimas, moters, o ne vyro kaltinimas, aborto draudėjų, kurie neturi jokios teisės kištis į privatų moters gyvenimą, žiaurios nuomonės teismas.
Moters žeminimas braunantis į jos privatų gyvenimą, smerkimas tų, kurie šiuolaikinėmis saugos priemonėmis planuoja šeimos didėjimą, moters gąsdinimas, kad abortas yra nuodėmė yra dar egzistuojanti moters diskriminacija, psichologinis smurtas prieš moterį. Tuo smurtu kaip moters engimo įrankiu meistriškai naudojasi katalikybės išpažintojai, katalikų kunigai, kūniškai neturintys teisės pažinti moters, tačiau besisavinantys jos kūną aborto draudimais. Šiais draudimais kuriama „teisingųjų“ valdžios regimybė, primetama Vatikano įtaka pasauliečiams ir netikintiesiems. Šie draudimai taip pat peršami pasauliečių švietimo sistemai bei gyvenimo būdui.
Vatikanas, nepripažindamas moters teisės nutraukti nėštumą, ėmė smerkti ir žmogaus teisių gynimo organizaciją „Amnesty International“, kuri teigia aborto galimybę moters išprievartavimo ir kraujomaišos atvejais.
Europos parlamento Religijos ir politikos atskirties darbo grupė laišku kreipėsi į Angelą Merkel, José Manuelį Barrosą ir Hansą Gertą Pötteringą, kuriame pabrėžė europiečių teisę keisti dogmatiškąsias katalikiškąsias nuostatas, pripažinti religijoje laisvą pasirinkimą ar asmens teisę netikėti jokia religija. Konstitucijos Europai 52 straipsnyje numatytas Bažnyčios ir valstybinių institucijų, nereliginių organizacijų skaidrus ir nuolatinis dialogas, tačiau, pasak laiško autorių, šis dialogas lygiaverčiai nevyksta. 2007 m. gegužės 15 d. surengtoje visuomeninių, religinių bei dvidešimties religinių lyderių diskusijoje apie žmogaus orumą nedalyvavo nė viena moteris. Toks moteriškosios lyties ignoravimas, konstruojant dialogą tarp Bažnyčios ir pasauliečių, dar kartą įrodo Bažnyčios panieką moteriai. Tačiau XXI a. moterys iš religijos dogmų vergijos vaduojasi švietimu ir tikėjimu žmogaus teisėmis. Moterys ima suprasti, kad moters kūnas nepriklauso Bažnyčiai ir kunigams, dogmatiškai mąstantiems politikams ir vyriškajai giminei. Moters kūnas, kaip ir moters savimonė, priklauso tik pačiai moteriai.
Marija Aušrinė Pavilionienė yra Seimo narė.
Straipsnis yra Šeimos planavimo ir seksualines sveikatos asociacijos nuosavybė
