Įsitikinęs, kad iš sąžiningo darbo, sporto, muzikos ir romantikos nepraturtės, V. Antonovas nutarė prisiplėšti pinigų ir bėgti į užsienį.
Ugniagesiai ir tada budėdavo kas ketvirtą parą turėdami daug laisvo laiko. Norėdami daugiau užsidirbti, V. Antonovas ir jo bendradarbis bičiulis Anicetas Skarulis 1969 metais baigė narų kursus ir vasaromis pradėjo dirbti gelbėtojais prie Gėluvos ežero. Tuo metu Šiaulių jūrą dar tik ruoštasi tvenkti, tad durpingas Gėluvos ežeriūkštis Kurtuvėnų regioninio parko pušyne buvo mėgstamiausia šiauliečių poilsiavietė.
Tai buvo gražiausios V. Antonovo vasaros, kai „jaunystė ant ežero supos smaluota žvejų valtele“. Merginos prie raumeningų gelbėtojų lipo lyg musės prie medaus. Sutemus raumeningi vyrukai su jomis susėsdavo prie spragsinčio laužo, kur šiltomis vasaros naktimis skambindavo gitara ir svajodavo iki aušros. Gelbėtojai prie ežero išsinuomojo du namus. Kodėl jų savininkai buvo labai nepatenkinti nuomininkais, galima spęsti iš tokio epizodo.
Į poilsiavietę išsimaudyti atvažiavusios draugės – keturiolikmetė (!) Birutė ir metais vyresnė jos draugė Virginija taip įsimylėjo tuomet trisdešimtmetį V. Antonovą, kad užmiršusios namus abi apsigyveno poilsiavietėje su gelbėtojais. V. Antonovas neslepia miegojęs pasikeisdamas iškart su abiejomis merginomis. Po kelių dienų atlėkusi Virginijos motina dukrą namo išsitempė kone už plaukų. Dar po savaitės vėl atvažiavusi motina gelbėtojo paprašė padėti – kambaryje užrakinta Virginija nevalgo, nemiega, tik verkia kartodama Vido vardą... Nusispjovusi motina numojo ranka, o Virginija – tekinomis į Gėluvos poilsiavietę. Beje, abi meilužės, ypač Birutė, liko Vido meilužėmis ir bendražygėmis iki pat Mafijos tėvo suėmimo.
Tarzanas virsta plėšiku
„Kartą paežerėje prie naktinio laužo su kitais gelbėtojais įsikalbėjome apie gyvenimo neteisybę. – prisimena V. Antonovas. – Mes sportuojame, plušame dviem etatais, o ką užgyvenę? Kai kurie „mokantys gyventi“ bendraamžiai gyvena nuobodžiai, nesiplėšo, o vienas, žiūrėk, dailų namuką susirentęs, kitas – nuosavu automobiliu važinėja. O mes teturime tik po saują medalių bei seną motociklą „Jawa“ su lopšiu.“
Tada buvo madinga privačiuose pokalbiuose pašiepti sovietinę santvarką ir idealizuoti gyvenimą Vakaruose. Gelbėtojai ėmė fantazuoti, jog reikėtų pabėgti į Vakarus, kur esą laukia tikras gyvenimas. Tuo metu sovietiniai laikraščiai daug rašė apie rasistinį Jano Smito režimą Rodezijoje (dabar Zimbabvė). Nedaug žinodami apie Vakarų šalis svajotojai nusprendė, kad Rodezijos armija jiems, sportiškiems, neseniai buvusiems sovietų armijos kariams, pasiūlytų kupiną nuotykių ir gerai apmokamą kariškių tarnybą... džiunglėse malšinti juodaodžius sukilėlius. Tačiau kaip nusigauti į šalį, kai nė vienas net neįsivaizdavo, kur tiksliai ir kaip toli ji yra? Kažkuris gelbėtojų išsakė mintį, jog pirma reikėtų apiplėšti banką ar seifą, juodojoje rinkoje prisipirkti dolerių ir bėgti užgrobus lėktuvą.
„Mane sužavėjo galimi nuotykiai ir romantika. Norėjosi būti ne šiaip kokiais plėšikais, o diversantais, kovotojais prieš komunistinę santvarką. Tuo tarpu Anicetas mąstė tik apie pinigus“,– prisimena V. Antonovas.
Pirmas blynas prisvilo
A. Skarulis buvo tikra V. Antonovo priešingybė. V. Antonovas – vos 1,68 metro ūgio, linksmas, šnekus, romantiškas svajoklis, nuolat pilnas įvairiausių idėjų, kuriomis pasvaičios ir tuoj užmirš. A. Skarulis – niūrus, mažakalbis, 1,96 metro ūgio milžinas. Jis buvo Pabaltijo jaunių bokso čempionas, tačiau Algirdas Šocikas per anksti jauną sportininką įtraukė į respublikos rinktinę. Po kelių sunkių nokautų vaikinui boksą teko užmiršti. Pasak jį pažinojusiųjų, A. Skarulis buvo uždaras, nepaprastai šykštus, valingas, žiaurus, be fantazijos, tačiau užsidegęs kokia nors idėja, trūks plyš ją įgyvendindavo.
V. Antonovo idėja prisiplėšti pinigų ir bėgti uždegė A. Skarulį – vakarais jis ėmė mokytis suvirintojo darbo, įmonės kieme dujiniu degikliu pjaustydavo metalo laužo gabalus. Tai matydami viršininkai vyruką rodė pavyzdžiu: „Žiūrėkit, koks sąmoningas darbuotojas – savarankiškai siekia įsisavinti dar vieną specialybę“.
1970-ųjų naktį A. Skarulis vienas pats įlindo į Šiaulių gazifikacijos įmonę, kurioje bandė pjauti seifą, tačiau naktį į darbovietę kažko pasiimti užsuko buhalterė. Vyras pabėgo per trečio aukšto langą.
Mokėsi iš partizanų
Netrukus A. Skarulis jau kartu su V. Antonovu naktį įsilaužė į Gilvyčių (Šiaulių raj.) tarybinio ūkio kontorą. A. Skarulis seifą užkėlė V. Antonovui ant nugaros, o šis jį, sveriantį kelis šimtus kilogramų, išnešė į netoliese buvusį mišką, kur plėšikai seifą neskubėdami išlaužė. Nors viduje pinigų rado palyginti nedaug, pirmoji sėkmė apakino plėšikus. Jie nutarė apsiginkluoti, išlaužti dar kelis seifus ir sprukti į užsienį.
Plėšikai nusprendė, kad išplėšus rimtos įmonės seifą, maskuojant pėdsakus patalpą reikėtų padegti. V. Antonovas surado 1943 metais Maskvoje išleistą knygelę „Posobije dlia partizan v tylu vraga“ („Vadovėlis partizanams priešo užnugaryje“ – rus.), kurioje buvo aprašytas uždelsto veikimo padegamasis mechanizmas – nustatytu laiku ėmus čirkšti žadintuvui, ima suktis jo svirtelė vyniodama prie jos pririštą siūlą, kuris parverčia indelį glicerino ant papilto kalio permanganato ir pliūpteli liepsna. Ugniagesiai mechanizmą išbandė. Baigiantis vasarai Gėluvos ežero nuomojamų namų savininkai, neapsikentę orgijų, pareikalavo gelbėtojų išsikraustyti. Netrukus abu nuomoti namai paslaptingomis aplinkybėmis supleškėjo. Buvo įtartas tyčinis padegimas, tačiau nuomininkai turėjo alibi – kilus gaisrui visi buvo Šiauliuose.
Gauja apsiginklavo
1971-1972 metais ugniagesių-gelbėtojų gaujoje be A. Skarulio su V. Antonovu buvo ką tik pilnametystės sulaukusi pastarojo meilužė Birutė bei jo auklėtiniai kultūristai Anatolijus S. su Anatolijum Š. V. Antonovas Šiauliuose, kariniame Zoknių oro uoste, užverbavo šeštąjį bėgti į užsienį sutikusį žmogų – gyvenimu Sovietų Sąjungoje nepatenkintą karo lakūną ukrainietį Viktorą Anastenko, kuris sutiko užgrobtą lėktuvą prireikus pilotuoti. Mafijos tėvo žodžiais, karininkas iš savo dalinio net pavogė kažkokius naikintuvų dokumentus – dovanų amerikiečių CŽV. Kita V. Antonovo meilužė Virginija bei dar keli gelbėtojų draugai apie gaują nujautė, bet milicijai neišdavė.
„Ginklais apsirūpinome be aukų. – didžiuojasi Mafijos tėvas. – Vieną pistoletą, smogę į veidą, atėmėme iš Šiaulių vandenvietės sargo, kitą pavogėme iš į tualetą išėjusio ir pistoletą ant stalo palikusio vandentiekio įmonės saugotojo. Na, o automatą „Kalašnikov“ parūpino mano Birutė. Mūsų pasiųsta ji apsuko galvą Šiaulių karinio dalinio sargybiniui, kuris merginą pakvietė į tarnybines patalpas tikėdamasis pasimylėti. Birutė nuėjo nešina vynu su klofelinu. Siurbtelėjęs stiklinaitę karys užmigo, o Birutė mums atvilko jo automatą su keliais rageliais šovinių!“
Plėšikams ilgai sekėsi
1972-aisiais V. Antonovas su A. Skaruliu sėkmingai išplėšė tris seifus Latvijos kolūkiuose. Ugniagesiai sužinojo, kad Latvijoje už Saldaus miesto yra turtingas Drulos kolūkis. Tačiau paryčiais nuvykę pamatė pataikę kaip tik algų mokėjimo dieną. Tam, kad nebūtų išmokėti „jų“ pinigai, plėšikai padegė karvides ir parlėkę prie kontoros įsimaišė į minią. Į kontorą atbėgęs kolūkio pirmininkas pranešė, kad mokėti algas atidedama – pirma reikia visiems skubėti užgesinti gaisrą. Tam, kad matytų, kas vyksta kolūkyje, su liepsnomis kovojo ir plėšikai, po to pėdinę į mišką pasiimti paslėptos savo mantos.
Vakare sutemus du vyrai aprūkusiais drabužiais pasibeldė į kontoros duris ir sargui pamelavo, kad reikia paskambinti. Neįtaręs klastos sargas pravėrė duris ir pamatė į jį įremtą pistoletą. V. Antonovas sargą privertė išgerti butelį degtinės ir surišo, o A. Skarulis tuo metu miniatiūriniu dujų degikliu išpjovė seifą, kuriame, pasak V. Antonovo, jie radę daugiau negu 100 000 rublių.
Po mėnesio šiauliečiai išpjovė kaimyninio Lenino kolūkio seifą. Ten buvę dar lengviau, nes kontoros nesaugojo nei sargas, nei signalizacija. Tiesa, pinigų plėšikai rado mažiau – tik 70 000 rublių. Tačiau pravėrus seifą sprogo specialus dažų paketas – veidus teko ilgai plauti glicerinu.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Legendinis Šiaulių ligononinės seifo plėšimas
Sigitas STASAITIS
Taip pat skaitykite: Mafijos tėvas – romantiškiausias sovietmečio nusikaltėlis
