Nemažai Lietuvos mokytojų mano, kad mūsų tautinė tapatybė labai trapi, mokiniams sunku suprasti mūsų pačių tradiciją ir kūrybą, todėl vengiama gilintis į kultūrinį paveldą, kuris perteiktas ne lietuvių, o kitomis kalbomis. Taip teigia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Apie tai, kodėl Lietuvos mokyklose ignoruojama Česlovo Milošo ar Adomo Mickevičiaus kūryba ir ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų, LRT laidoje „Įžvalgos“ su M. Kvietkausku kalbėjosi Virginijus Savukynas.
- Ar Lietuvos mokytojai supranta, kad LDK kultūrinis palikimas yra mums artimas, nors parašytas lenkų ar lotynų kalbomis?
Iki šiol mokyklose buvo mažai kalbama apie šį palikimą. Jeigu kalbėtume apie lietuvių literatūros programas, tik visai neseniai, iš esmės nuo šių metų, baigiamosioms gimnazijos klasėms pradedama daugiau kalbėti apie tą kitakalbę lietuvių literatūrą. Apie tai, kad nuo XVI amžiaus mes galime kalbėti apie labai svarbius Europos literatūroje reiškinius, tačiau parašytus ne lietuviškai, o lotyniškai.
Pavyzdžiui, tokį poetą kaip Sarbievijus, kuris tuomet buvo Europos poezijos viršūnė. Egzistuoja tikrai didelė problema, kaip mokykla perteikia, formuoja tą tradiciją, nes LDK tradicija leidžia mus susieti su Europos epochų prasmėmis. Be abejo, susiduriama su tokia situacija, kad ilgą laiką, ypač sovietmečiu, tai nebuvo laikoma svarbiu dalyku. Panašiai buvo ir prieškariu, nepriklausomybės metais, kai vyravo susitelkimas į mūsų tautinę istoriją ir tautinę kultūrą. Dabar, po tokio ilgo laiko, mes tarsi bandome iš naujo formuoti pasakojimą apie savo literatūros istoriją. Tuo labiau sunku šią užduoti atlikti mokyklai
- O kaip su lenkakalbiu palikimu, esančia visai šalia mūsų? Turiu galvoje XIX a. ir Adomą Mickevičių, XX a. ir Česlovą Milošą. Kaip jie priimami?
Yra tokia idėja, kurią dar tarpukariu profesorius Mykolas Biržiška bandė diegti pirmosiose nepriklausomybės laikotarpio mokyklose. Bandyta diegti, kad lietuviai mokiniai turi būti perskaitę A. Mickevičių. Tai buvo būtina daryti dėl istorinės tąsos pasakojimo, kuris sujungtų su kartomis, buvusiomis dar iki mūsų tautinės valstybės atsiradimo.
Šiandien tas santykis yra gana sudėtingas. Mūsų instituto mokslininkai nemažai dirba su mokytojais, susitinka seminaruose. Išleidome naują chrestomatiją 11-12 klasėms. Tačiau susiduriame su tokiu požiūriu, kad mūsų tautinė tapatybė labai trapi, mokiniams sunku suprasti mūsų pačių tradiciją, Žemaitės ar Vaižganto kūrybą, o štai dabar dar reikia įterpti tokias sudėtingas asmenybes, kitakalbius, pavyzdžiui, Milošą ar Mickevičių.
- Tai mokytojai bijo, kad Č. Milošas ar A. Mickevičius sugriaus lietuvišką tapatybę?
Iš tiesų yra toks netikrumo pojūtis. Nėra lengva apie tai kalbėti, nes ir pačių mūsų klasika moksleiviams šiandien atrodo tolima. Vis dėlto bandydami ieškoti dialogo tarp mokslininkų ir mokyklos, tarp literatūros mokslininkų ir mokyklų bendruomenių, kalbame apie naujus pasakojimus, kurie integruotų ir kuriais būtų galima kalbėti. Ir apie Mickevičių, ir apie Baranauską. Arba ir apie Milošą, ir apie Brazdžionį.
Vis dėlto tai yra viena Lietuva. Ir jeigu yra dalis tos kultūros, nuo kurios mes atsiribojame, negalime jaustis čia gyvenantys kaip savo namuose. Mes tuo ir turtingi, kad turime skirtingus būdus papasakoti apie save. Galime papasakoti apie save kaip apie nedidelę Baltijos tautą, kurios moderni tautinė savimonė atsirado XIX amžiaus pabaigoje ir ji yra panaši į latvių ar estų tautinį tapatumą.
Bet kartu mes turime ir kitą galimybę, t. y. ilga istorija, siekianti Viduramžius, susijusi su senųjų Europos valstybių raida, su Vidurio Europos tradicija – Lenkija, Čekija. Kitaip tariant, tai yra ilgos istorinės tautos atmintis. Abi šios mintys mokykloje turėtų būtų suderinamos ir nei vienai jų negalime atiduoti absoliutaus savo palankumo, preferencijos. Tiesiog moksleiviai galėtų jausti, iš ko jie gali rinktis mąstydami apie save kaip šiuolaikinius lietuvius.
- Jeigu intelektualiniuose sluoksniuose LDK kultūrinis palikimas jau yra priimamas, mokyklose taip vis dar nėra. Ar tai nereiškia, kad mokykla yra atitrūkusi nuo tyrinėtojų, dabartinio mokslo?
Per mūsų nepriklausomybės metus tas ryšys buvo nepakankamas. Vis dėlto nesusiklostė mūsų mokyklų supratimas apie tai, kad ir mokykla yra labai svarbi mūsų kultūrinio intelektualinio gyvenimo dalis. Tai lemia daugybė priežasčių: švietimo politika, finansinės priežastys. Galima sakyti, kad literatūros dėstymas mokyklose daugiau tapo skaitymo analizės techninių įgūdžių ugdymu, t. y. atitrūko nuo bendresnių kultūrinės atminties dalykų.
Be to, per tą laiką keitėsi labai daug dalykų. Mūsų humanitarinių mokslų terpėje daug kas buvo persvarstyta, atrasta naujų tekstų. Istorijos dėstymas taip pat dažnai atrodo vien tik kaip faktai, o literatūra kaip techninės analizės įgūdžiai būsimam egzaminui. O kur tas mūsų integruojantis tapatybės pasakojimas? Su Švietimo ir mokslo ministerijos pagalba dabar bandome tą situaciją bent kažkiek pakeisti. Norime, kad mokykla vėl atsivertų kultūrinėms prasmėms, kurios per nepriklausomybę jau atsirado.
- Jūs jau minėjote, kad mokytojai užima gynybinę poziciją, kai jiems pradedama kalbėti apie A. Mickevičių arba Č. Milošą. Tačiau ar nėra taip, kad toks susiaurintas tapatumas, paremtas tik lietuvių kalba, tą mūsų tapatybę kaip tik ir naikina? Juk dabartiniame pasaulyje reikia platesnių horizontų, o juos ir gali parodyti kitų autorių nagrinėjimas. Galbūt mūsų vaikams tai būtų kur kas priimtiniau?
Man atrodo, kad mums labiausiai trūksta tokios orios tapatybės, nes baimės mus varo į kompleksus. Tokiame atvirame šiuolaikiniame pasaulyje su kompleksais, ypač paslėptais ir neapmąstytais, su visomis po okupacijų likusiomis traumomis, tikrai gyventi yra labai sunku. Ori tapatybė galėtų remtis mąstymu apie save, refleksija. Refleksija, kaip sako Milošas, kuri nesibaido tiesos ir žiūri į visos jos niuansus.
Be abejo, ir mitai, ir emocijos turi didelę prasmę formuojant tapatybę. Tačiau jau sakiau, kad Lietuva tuo ir turtinga, nes turi ne vieną galimybę tam pasakojimui pateikti. Yra daug mitų, kuriuose reikia apmąstyti ir negalima priimti vien tik tikėjimu ir emocijomis. Tai ori europietiška tapatybė, kuri neatmeta savo šaknų, kaip ir Milošas, niekada neišsižadėjęs savo šaknų. Tokia tapatybė yra atvira kitai kultūrai. Be viso to mes sunkiai išliktume ir išgyventume.
- Tikite, kad mokytojų mąstysena, mentalitetas pasikeis ir vis dėlto tai, ką jūs kalbate, priims ir perduos mūsų vaikams?
Tikrai matau daug probleminio mąstymo apie tai, kas šiandien vyksta mokykloje. Tas mūsų lietuviškas nepasitenkinimas, skepticizmas kartu reiškia norą, kad kažkas būtų kitaip. Klausimas, kiek dabartinė sistema, mūsų intelektualai ir valdžia pagelbės tiems mokytojams, kurie patys nėra patenkinti esama padėtimi ir ieško išeičių.
Bandome sukurti tas priemones, kad kultūriniai ir intelektualiniai atradimai, prasmės patektų į mokyklą. Yra populiariosios mokslinės literatūros formos, priimtini tekstai, kurie gali net ir penktokui patraukliai papasakoti apie tai, ką mes jau esame suvokę per dvidešimt metų. Taigi matau situaciją, kuri turi neišvengiamai keistis. Tiesiog mokytojui visada reikia palaikymo. Antra vertas, pats mokytojas turi nuolat mokytis.
