Kai Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas perskaitė metinį pranešimą mane šokiravo faktas, kad jo kalba, atrodo, buvo skirta pažengusiai, pasiturinčiai valstybei, o ne šiandieninei Rusijai.
2012 metais Rusijoje vyks prezidento rinkimai, bet tai, kas šalyje nutiks 2011 metais, bus kur kas svarbiau už pačius rinkimus. Rusija gali transformuotis, nepaisant pasikeitimus neigiančių vietinių oponentų ar tų, kurie netinkamai laiko Rusiją „nepataisomai autoritarine“. Tačiau, kad taip įvyktų, turi būti priimta nauja Rusijos darbotvarkė.
Prieš dešimtmetį Rusijos teritorinio integralumo gynimas ir pavaldumo atstatymas buvo pagrindinis prioritetas. Žmonės palaikė prezidentą Vladimirą Putiną, kuris ištikimai laikėsi savo „stabilizavimo“ darbotvarkės. Mes galime ginčytis dėl priemonių, kurių jis ėmėsi, ir dėl jų sėkmingo įgyvendinimo, bet Rusijos „egzistenciniai“ iššūkiai buvo įveikti.
Visgi stabilizavimo progresas tik išryškino neišspręstas Rusijos problemas, kurias pasaulinė ekonominė krizė tik dar labiau apsunkino. Nepaisant visko, Rusijos nuo išteklių priklausoma, deindustrializuota, išlaidų varoma ekonomika yra grynai vidinių pasirinkimų rezultatas. Ne krizė paskatino korupcijos augimą, kuris veikia visą valdininkiją, ir ne krizė privertė Rusiją prarasti savo demokratinę dinamiką.
Mes, rusai, judėjome kartu su nafta ir dujomis, pamiršdami, kad šie resursai yra neamžini. Tačiau, net esant palankioms rinkos sąlygoms, mes nesugebėjome išspręsti skurdo problemos, kur vis dar gyvena milijonai Rusijos gyventojų.
Aš esu įsitikinęs, kad visos Rusijos problemos kyla iš politikos. Mums reikia demokratiškos, konkurencingos aplinkos, visų lygių iniciatyvų, aktyvios pilietinės visuomenės ir realios kontrolės. Tik esant tokioms sąlygoms visos sunkios problemos galės būti išspręstos.
Nors saviorganizacijos tradicijos Rusijos visuomenėje nėra nei gilios, nei tvirtos, realus judėjimas šia kryptimi tapo visiems gerai pastebimas. Pamažu prisijungia aktyvistai iš pilietinių judėjimų, žurnalistai, ekologai, verslininkai ir paprasti žmonės, kurie nukentėjo nuo valdžios pareigūnų tironijos ir korupcijos.
Kova tarp demokratinių ir nedemokratinių politinių grupuočių tampa vis aršesnė. Jei nedemokratinės jėgos nugalės, rizikuosime prarasti viską, ką pasiekėme per paskutinius metus.
Ši grėsmė akivaizdžiai motyvavo D. Medvedevą lapkričio mėnesį pareikšti savo nuomonę. „Jau nebėra paslaptis, – savo tinklaraštyje rašė Rusijos prezidentas. – Stagnacijos simptomai pradėjo ryškėti mūsų politiniame gyvenime ir iškilo pavojus stabilumą paversti stagnacija.“
Toks prezidento pareiškimas buvo netikėtas. D. Medvedevo įvertinimas patvirtino jo supratimą, kad Rusijos problemos yra įsišaknijusios šalies politikoje – valdančiosios partijos degradavime, realios opozicijos nebuvime ir per mažame politinių mažumų teisių gerbime.
Aš sveikinu D. Medvedevo pabrėžtą susirūpinimą visuomene ir jo antibiurokratinę retoriką. Tačiau jo pareiškimai yra tik pirmas žingsnis formuojant naująją Rusijos darbotvarkę, pirmas etapas, po kurio turi sekti atsinaujinęs ir greitesnis judėjimas link realios bei efektyvios demokratijos. Yra labai svarbu, kad Rusijos gyventojai tiki, jog D. Medvedevo žodžiai atspindi jo prioritetus, ir tai, kad jis yra pasirengęs dėl jų kovoti.
Vienas svarbiausių iš šių prioritetų yra švietimas. Mes pasiekėme tašką, kuomet konstituciniai reikalavimai dėl universalaus, nemokamo švietimo tampa fikcija. Žmonės pradeda klausinėti: kaip čia yra, kad po Antrojo pasaulinio karo valstybė turėjo pakankamai pinigų suteikti nemokamą mokslą, o šiandieninė Rusija jau nebeturi?
Visuomenė taip pat reikalauja efektyvių mechanizmų kovoje su korupcija, kuri tampa rimta politine problema dėl to, kad ji padidino atotrūkį tarp žmonių ir valdžios atstovų. Tiesą sakant, šiandieninis elitas negali ir neišspręs šios problemos. Tiktai rimta prezidento iniciatyva, paremta pilietine visuomene ir drąsiomis politinėmis jėgomis gali įveikti šią užduotį.
Naujoji darbotvarkė taip pat turi įtraukti ir tvirtą ekonominį komponentą. Norint užtikrinti ekonomikos atsikūrimą nepakanka vien tik užlopyti skyles biudžete ir asmeninėse iniciatyvose. Rusijai reikia persilaužimo į naujausią, žiniomis paremtą ir ekologiją palaikančią ekonomiką. Šioje vietoje aš įžvelgiu tiesioginį ryšį su švietimo problema.
Esu įsitikinęs, kad D. Medvedevas turi tapti lyderiu formuluojant naująją Rusijos darbotvarkę ir šiais metais jis turi imtis veiksmų. Visuomenė jį palaikys.
Michailas Gorbačiovas, Nobelio taikos premijos laureatas, buvo paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas. Jo vaidmuo 1991 metų sausio 13-osios įvykiuose - neatskleistas.
