Šiomis dienomis, vis sparčiau didėjant Seimo rinkimų vajui, tiek spaudoje, tiek televizijoje neretai girdime linksniuojant populizmo terminą skirtingais aspektais. Bet ką gi iš tikrųjų turėtume vadinti populistais? Statistika byloja, jog rinkėjai pastaruoju metu labiau linkę atiduoti savo balsą ne tradicinėms, o populistinėmis vadinamoms partijoms.
Kaip nuo jų apsisaugoti ir ar apskritai reikėtų nūdienos lietuviškąjį populizmą traktuoti kaip ydingą politinės kasdienybės reiškinį? Į šiuos ir kitus klausimus ir pasistengsiu atsakyti.
Apibrėžti pačią ‚populizmo‘ sąvoką būtų ganėtinai keblu – visas tas neapibrėžtumas bei netikrumas yra pernelyg išsikerojęs mūsų žiniasklaidoje. Visgi šiame kontekste norint rasti aukso vidurį, populizmu vadinčiau strategiją, kurios pagrindinė politinė kryptis yra nukreipta į žmonių jausmus, skatinimą abejoti esamomis politinėmis partijomis bei „ senomis“ doktrinomis, jų vertybėmis bei priimamais sprendimais. Liaudies palaikymą bandoma nupirkti arba „papirkti“ į kairę ir į dešinę dalijamais pažadais, neturint racionalaus, efektyvaus ir apskaičiuoto plano savo siekiams įgyvendinti.
„Jų (populistų - red. past.) Lietuvai ir sau keliami tikslai dvelkia utopija, jie ekonomiškai nepagrįsti“ - šitaip Darbo bei „Tvarka ir Teisingumas“ partijų rinkimines programas vertina Mykolo Romerio universiteto dėstytojai bei savaitraščiui „Veidas“ talkinę skirtingų sričių ekspertai. Skambių pažadų žarstymas, kaip nebūtų gaila, yra itin veiksmingas būdas
savo pusėn palenkti mases, kurios paprastai susižavi charizmatišku partijos lyderio veidu bei jo dovanėlėmis, neabejotinai, - agurkėliais atsiduodančiais banketais, tušinukais su partijos emblema ar iš malūnsparnio dalinamomis brošiūrėlėmis.
Stengiamasi prisitaikyti prie didžiosios masės, įsilieti ir tapti vienu iš jų - būtent todėl tiek V. Uspaskichas, tiek R. Paksas savo rinkiminę kampaniją grindžia „paprastu“ bendravimu su kaimo ar užmiesčių rinkėjais. Tuomet taip paprasta plūsti sostinėje sėdinčią valdžią, esą ji kalta dėl visko: nežabojamos infliacijos, pakankamai greitai nedidėjančių atlyginimų, nekompetentingo teisėjų darbo ir t.t. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti... o jau jie (populistai) neva valdžiai nepriklausą. Įdomu, ką tuomet tie 11 „Tvarkos ir Teisingumo“ bei 23 Darbo partijų frakcijų nariai apskritai veikia Gedimino 53...
Toks fenomenas kaip populizmas neatsiranda iš niekur. Anaiptol. Belieka tik apgailestauti, jog būtent Lietuvoje susidarė palankios sąlygos sudygti prorusiškai populizmo sėklai. Kaip vieną iš priežasčių įvardinčiau vis dar nemažos dalies Lietuvos gyventojų jaučiamą nostalgiją Tarybinei santvarkai. Tad nenuostabu, jog partijos apeliuoja į žmonių jausmus žadėdamos visavertį socialinių garantijų spektrą, išguiti nedarbą bei korupciją, eliminuoti vargą bei skurdą, sustiprinti viduriniąją klasę, dar labiau išplėsti prezidento galias, taip tolinant Lietuvą nuo jau spėjusios įsišaknyti demokratijos.
Kitas populistų ginklas yra tautos nekompetencija. Deja, mūsų visuomenė dar nėra pasiekusi tokio intelektualinio išprusimo lygio kaip, sakykime, Šveicarija ar Skandinavijos šalys, kur populistai paprasčiausiai ignoruojami. Tuo tarpu Lietuvoje daugelis žmonių sunkiai atskirtų nupirktą straipsnį nuo objektyvaus ir nešališko, pateikiančio tiek vienos, tiek kitos pusės poziciją ir leidžiančio pačiam skaitytojui apsispręsti individualiai. Partijos puikiai tuo naudojasi. Neabejotinai peršasi išvada, jog joms netgi paranku tai, kad rinkėjų nuomonėmis taip patogu manipuliuoti, kad taip lengva daryti joms realią įtaką. Tačiau nemanau, jog tai truks amžinai. Mano galva, laikas, bandant pažaboti populizmą, tam tikra prasme yra vienas iš mūsų sąjungininkų. Juk būtent Sovietų Sąjungos „narodnikai“ ir yra laikytini nūdienos Lietuvos populistų protėviais, būtent sovietmečiu ir buvo pasėta populizmo sėkla. Tad kuo labiau tolsta ta lemtingoji kovo 11-oji, tuo aukščiau plevėsuoja mūsų trispalvė, sovietų purvais kadaise drabstyta. Gimsta vis naujos kartos, kurioms neteko patirti sovietinės priespaudos negandų. Joms nebuvo „plaunamos smegenys“ tarybine propaganda. Naujosioms kartoms vis lengviau pavyksta atsispirti populistų pažadams, jie geba adekvačiau vertinti kasdienius sociopolitinius veiksnius bei sėkmingiau perpranta, kas slypi už saldžialiežuvio populizmo.
Taip pat reikėtų atsižvelgti į aiškiai jaučiamą bei, reikia pripažinti, vis didėjantį piliečių nusivylimą tradicinėmis partijomis. Gyvenimo sąlygoms negerėjant taip spėriai (bent jau tam, kad suspėtų su infliaciniais pokyčiais) vis daugiau rinkėjų gręžiasi į jaunesnes partijas. Šios savo skambiais šūkiais, o ne deputatų kompetencija, bei vienu už kitą geresniais, tačiau rinkėjų ausiai maloniais pažadais skinasi kelią į Seimo Olimpą.
Be galo džiugina faktas, jog šių dienų jaunimas vis skeptiškiau žvelgia į „lakūnus“ bei „agurkichus“. Populizmas yra problema ir ją reikia spręsti. Džiugu, jog šiuo atveju laikas yra mūsų sąjungininkas, tačiau aklai pasikliauti vien juo būtų absoliučiai neracionalu - netgi pragaištinga. Graudu darosi žiūrint į jaunuosius leiboristus - ideologinius skurdžius, pragmatikus - visur siekiančius naudos, visiškai pamirštant vertybes, moralės normas, galiausiai patriotišką darbą Tėvynės labui. Todėl reikia šviestis ir šviesti, reikia rimtai diskutuoti aktualiomis temomis, kad nuomonę galėtume susidaryti patys, o ne aklai priimti žiniasklaidos mums peršamą „formatą“. Būtina pertvarkyti švietimo sistemą taip, kad jaunimas jau nuo pat mažumės būtų raginamas jungtis į sambūrius, organizacijas, reikšti savo nuomonę – tokiu būdu būtų skatinamas bendruomeniškumas, kurio šiandien taip trūksta.
Per 18 Nepriklausomybės metų žengėme didelį žingsnį darnios visuomenės bei ekonomiškai stiprios valstybės susikūrimo link. Ar žygiuojant šiuo keliu populistinės partijos Jums bus priimtinos, sužinosime jau visai netrukus - Seimo rinkimai jau šį sekmadienį.
Lukas Gedvilas yra Visuomeninio jaunimo klubo narys
