Šios savaitės žmonės – mūsų išrinktieji, besimėgaudami atostogų malonumais nė nepastebėję Lietuvą suniokojusios stichijos, neišgirdę dzūkų ir suvalkų rypavimų dėl škvalo sugriautų trobų, nuneštų stogų, medžiais užverstų kelių. Nepažeidę įstatymo, liepiančio valdžios vyrams ir moterims ilsėtis. Atostogos – šventas dalykas, jokie kataklizmai nesutrikdė ramaus poilsio premjerui Andriui Kubiliui ir 6 jo ministrams, Seimo pirmininkei Irenai Degutienei ir didžiajai daugumai Seimo narių.
Prezidentės neišgirdo
Prezidentė Dalia Grybauskaitė su premjerą laikinai pavaduojančia finansų ministre Ingrida Šimonyte bent jau trečią dieną po tragedijos pagaliau atsitokėjo ir juodais limuzinais perlėkė nuo išvartų jau išvalytais keliais nuo Dzūkijos per Suvalkijos pakraštį iki pat Kauno.
Nušluostė ašarą stogo virš galvos netekusiai močiutei. Paglostė galvelę mažyliui, su tėvais, broliukais ir sesutėmis beviltiškai žvelgiančiam į uragano sugriautus namus. Pagrūmojo žmonėms į pagalbą vangiai skubantiems draudikams. Pažadėjo, kad ir Vyriausybė, ir savivaldybės padės susitvarkyti su nelaimės padariniais.
Populizmas, sakysite, rimtiems politikams netinka? Ko gero, iš pradžių taip manė ir prezidentė, nes iš rūmų sostinės S.Daukanto aikštėje pusantros paros nebuvo girdėti nė garso apie Lietuvos žmones ištikusią stichinę nelaimę. Tačiau savo akimis išvydusi jos padarinius D.Grybauskaitė praregėjo.
„Valstybė privalo paremti ir pajėgi paremti. Todėl, kad į Lietuvą atėjusi bėda – viena didžiausių stichinių nelaimių per pastarąjį šimtmetį. Tai visų mūsų bendra bėda, todėl visi bendrai ir turime vieni kitiems padėti“, – antradienį sakė prezidentė.
Nieko jau nebesitiki
Bendra nelaimė sutelkė žmones. O kad į ją stojiškai nereaguoja šalies valdžia, jie net nežinojo – juk televizoriai be elektros neveikia.
„To uragano Lietuvai reikėjo, – po prezidentės vizito Pivašiūnuose sakė miestelio gyventojas Vitas Bakšys. – Čia ir atsiskleidė visas mūsų valdžios neįgalumas“. Nieko nebesitikį nei iš Vyriausybės, nei iš Seimo kalbėjo ir kiti Pivašiūnų žmonės. Anot jų, įvairiausių valdiškų įstaigų pristeigta, kad pinigus iš žmonių paimtų, o kai realios pagalbos prireikia, jos niekaip neprisiprašysi.
Cinizmo viršūnė
„Ir be uragano seniai aišku, kad mūsų valdžia neįgali, tik gaila, kad žmonėms įsisiautėjusi stichija pridarė tokią daugybę nuostolių“, – sakė „Respublikai“ Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Aloyzas Sakalas.
O aukščiausių šalies vadovų elgesys stichinės nelaimės akivaizdoje signatarui kelia siaubą.
„Premjero atostogos tokiu atveju yra cinizmo viršūnė, – sakė A.Sakalas. – Vadinasi, tiek jam ir terūpi žmonės“.
Anot pašnekovo, Andrius Kubilius turbūt pamiršo, kad jis yra ir Seimo narys, o Seimo nariams jokių atostogų apskritai nėra.
„Kai nėra sesijų, yra kitokio darbo – jie turi lankytis pas žmones, padėti spręsti jų problemas. O šiuo atveju Seimo nariai pirmieji turėjo būti nelaimės vietoje, su savo rinkėjais, padėti sušvelninti jos padarinius“, – mano A.Sakalas.
Arbatpinigiai į namus
Psichologas buvęs Seimo narys Vytautas Čepas taip pat pasibaisėjęs, kad daugelis Vyriausybės vyrukų nė nesuvokia, kas atsitiko: šalyje ekstremali situacija, o ministrai važinėjasi sau po Europos sostines lyg niekur nieko, atostogos mat jiems.
„Net jeigu karas dabar kiltų, gal ir tuomet ministrai negrįžtų, sakytų: „Aš atostogauju!“ – ironizavo V.Čepas. Anot jo, bet kokioje valstybėje, ar ji būtų demokratinė, ar autoritarinė, pirmieji asmenys būtų grįžę iš atostogų, pačią pirmąją dieną būtų patys apvažiavę stichijos nusiaubtas vietas, savivaldybėse būtų kuriamos komisijos nukentėjusiesiems padėti.
V.Čepo manymu, Vyriausybė privalėjo operatyviai įvertinti padėtį, o antradienį arba trečiadienį į neeilinį posėdį turėjo susirinkti ir Seimas.
„Juk matyti, kad susidoroti su nelaimės padariniais Vyriausybės rezervo neužteks. Įvertinęs Vyriausybės ataskaitą, Seimas turėjo spręsti, iš kur paimti lėšų, kad žmonėms būtų garantuota pagalba. Tada suprasčiau, kad valdžia rūpinasi savo piliečiais. Bet pas mus paprastas žmogelis paliktas vidury lauko, lietus ant jo lyja, vėjas pučia, o jis stovi alkanas, nuogas, basas, ir jam niekas nė rankos nepaduoda. Va, kai rinkimai ateis, tada jau jį prisimins...“ – piktinosi psichologas.
