Simonos vaikystė buvo kupina nuolatinių šokių pamokų. Baletą šoko ne tik darbo dienomis, bet kartais ir savaitgaliais.
„Dirbdavome labai daug, kiekvieną dieną, įskaitant šeštadienius ir kartais sekmadienius. Žodis „šokti“ skamba smagiai, tačiau baleto pamokos yra tas pats, kas sportas. Fiziškai baletas yra panašus į lengvąją atletiką, bet menu jis tampa scenoje, kai yra pridedama aktorinė dalis. Darbas yra labai sunkus, reikalaujantis ištvermės ir disciplinos“, – sako dr. S. Liukaitytė-Suščynska.
Moteris sako, kad norint tapti labai gera vedančiąja balerina reikia turėti tobulus fizinius duomenis: „Mano fiziniai duomenys buvo apriboti, aš galėjau šokti, tačiau norint tapti labai gera balerina, reikėtų gimti iš naujo. Bet kalbu apie klasikinį baletą, nes, pavyzdžiui, šokti modernų šokį, kuriame reikalavimai fiziniams duomenims yra mažesni, aš galėjau laisvai. Tačiau tuo metu man tai pasirodė neįdomu ir neaktualu“.
Mokyklos laikais dr. S. Liukaitytė-Suščynska pajuto meilę tiksliesiems mokslams. Mokymasis, namų darbų atlikimas, buvimas pamokose jai patiko labiau nei šokis.
„Man visada patikdavo mokytis, daryti namų darbus, būti pamokose, mokymosi procesas man buvo įdomus. Tai nebuvo jokia kančia ar prievolė. Jeigu nori būti baleto šokėja, tiesiog būsi ja, apie rimtus mokslus kalba neina, bet yra galimybė studijuoti pedagogiką ir tapti baleto mokytoja. Aš norėjau tęsti mokslus ir studijuoti dalykus, kurie man įdomūs“, – sako pašnekovė.
Surizikavo ir stojo į fizikos fakultetą
Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą dr. S. Liukaitytė-Suščynska nusprendė susieti savo gyvenimą su fizika. Nors pašnekovė nežinojo, kokį darbą galės dirbti, ji puikiai suprato, kad jai bus įdomu studijuoti ir mokytis. Ji nėrė į visiškai kitokią sritį, ir nežinojo, kaip jai seksis.
Simona atvirauja, kad neturėjo pažįstamų, kurie studijavo fiziką ar dirbo inžinerinį darbą, todėl ji tam tikra prasme surizikavo.
„Man visada patikdavo tikslieji mokslai, gerai sekėsi visi dalykai mokykloje. Fizika yra ypatinga tuo, kad atsako į visus klausimus apie pasaulį. Tarkime, kodėl mes galime aukščiau pašokti mėnulyje negu žemėje. Kai rinkausi fizikos studijas, aš nežinojau, kur tai mane nuves, kurį tiksliai darbą aš galėsiu dirbti, bet žinojau kad man bus įdomu studijuoti ir mokytis“, – šypsosi pašnekovė.
Studijuodama Vilniaus Universiteto Fizikos fakultete, trečiame kurse dr. S. Liukaitytė-Suščynska pradėjo dirbti Lazerinių tyrimų centro laboratorijoje, ten leisdavo visą savo laisvalaikį. Tačiau tam tikru momentu suprato, kad nori tęsti mokslus Marselio universitete Prancūzijoje.
„Dirbau ties tam tikra tematika, ties kuria dirbo ir mokslininkai Prancūzijoje. Tuo metu vyko bendradarbiavimas tarp lietuvių ir prancūzų. Mano tikslas buvo nuvažiuoti į Prancūziją ir pasipraktikuoti, pasimokyti naujų dalykų ir atvežti išmoktas žinias į Lietuvą. Bet atsitiko taip, kad atvažiavus į Prancūziją atsirado naujos galimybės, nes tie mokslininkai, kurie ten dirbo, buvo vieni geriausių pasaulyje. Atsirado nauji pasiūlymai ir nauji dalykai, kurių visiškai neplanavau, todėl likau ten“, – teigia pašnekovė.
Kaip atrodo optinės inžinierės darbas?
Pasak pašnekovės, optikos inžinieriai kuria prietaisus, kurie leidžia naudoti šviesą atliekant tam tikrą darbą. Prancūzijoje dr. S. Liukaitytė-Suščynska dirbo lazerinių sistemų ir optikos inžinierės darbą. Garsiausias projektas prie kurio dirbo yra NASA marsaeigis Mars Rover „Perseverence“ 2020. Jo tikslas yra tirti Marso geologinę ir astrobiologinę aplinką ir istoriją.
Marsaeigis buvo paleistas 2020 metų liepos 30 dieną, o 2021 metų vasario 18 dieną jis sėkmingai nusileido Marse. Projekto biudžetas siekė 2,8 mlrd. dolerių.
Ji pasakoja: „Mano pirmas darbas po doktorantūros studijų baigimo buvo sukonstruoti prietaisą, kuris leidžia išanalizuoti kamerą, kuri dabar yra Marse ir yra naudojama kaip Marso Roverio „Perseverence“ dalis. Darbo tikslas buvo sukurti prietaisą, sugalvoti kaip jis veikia ir jį automatizuoti, padaryti viską nuo pradžių iki galo, sugalvoti idėją, mechaniškai sudėti prietaisą, susukti varžtus, sujungti įvairius laidus ir automatizuoti matavimą, tai yra parašyti programą, kuri automatiškai daro matavimą, kad nereikėtų 10 valandų su ranka sukti rankenėlę“.
Pašnekovė žymi, kad toks darbas reikalauja atidumo detalėms, organizavimo ir planavimo įgūdžių, bei papildomų žinių apie elektroniką, fiziką, mechaniką, lazerinę optiką, programavimą, matematiką, statistiką, rezultatų ir duomenų analizę.
„Dirbant su kosmoso technologijomis reikia apgalvoti viso eksperimento eigą, surašyti viską žingsnį po žingsnio. Reikia galvoti apie pačias mažiausias detales, pavyzdžiui, kokia yra drėgmė laboratorijoje, kokiu būdu galima išpakuoti kamerą, kuri skris į kosmosą, kiek pirštinių reikia užsidėti tam, kad būtų galima ją paliesti, ir kaip ją laikyti rankose. Kiekviena detalė yra labai svarbi, nes kai gauni daiktą, kuris skris į kosmosą ir turi 5 dienas eksperimento atlikimui, turi apgalvoti kiekvieną savo veiksmą, kad per 5 dienas nepadarytumei klaidų ir išspaustumei maksimumą“, – sako pašnekovė.
Mažas, tačiau galingas palydovas
Dirbant Prancūzijos Nacionaliniame kosmoso studijų centre (CNES) dr. Simonai Lukaitytei-Suščynskai buvo iškelta užduotis sukurti palydovą, skirtą žemės fotografavimui:
„Mano darbas buvo sukurti idėją ir ją ištestuoti. Buvo iškeltas tikslas padaryti nedidelių matmenų prietaisą iki 10 kilogramų, kuris išleistų į kosmosą žemės fotografavimui skirtingos spalvos šviesa. Kai mes naudojame skirtingos spalvos šviesą, mes galime matyti daug skirtingų detalių, tai, ko nematome, kai naudojame regiamąją šviesą.“
Šio prietaiso dėka galima pamatyti, kokios naudingos iškasenos yra žemėje, stebėti vandens sroves, jo sudėtį, nustatyti vandenį teršiančias medžiagas, stebėti miškus, nustatyti medžių rūšis ir jų aukštį, taip pat galima stebėti ir priešiškų valstybių karinių dalinių judėjimą. Ši informacija yra labai turtinga ir naudinga, kadangi yra naudojama daugybėje sričių.
Paklausta apie palydovo kūrimo ir paleidimo kainą pašnekovė sako: „Paleisti bet kokį daiktą į kosmosą kainuoja labai daug, kuo jis yra paprastesnis, kuo mažiau sveria, tuo yra pigiau. Mažo palydovo paleidimas yra ženkliai pigesnis. Kuriant tokį prietaisą yra pasitelkiama didžiulė žmonių komanda iš skirtingų skyrių.“
Įdomiausias projektas
Dr. Simona Liukaitytė teigia, kad vienas iš įdomiausių projektų prie kurio dirbo buvo kompanijos OHB palydovas „EnMap“. Šio palydovo kūrimas truko 10 metų, o vertė siekė net 300 mln. eurų: „Aš dirbau paskutinėje jo kūrimo stadijoje, jį reikėjo surinkti ir ištestuoti, tai yra paskutiniai žingsniai prieš paleidžiant jį į kosmosą. Darbas buvo labai įdomus, nes buvo labai didelė komanda, mes turėjome dirbti sinchronizuotai, efektyviai ir optimizuotai.“
Pašnekovės teigimu, tokie projektai dažnai vėluoja dėl klaidų ar kitų nesklandumų, todėl paskutinę stadiją yra stengiamasi pabaigti kuo greičiau.
„Jeigu dirbi prie palydovo ir vėluoji į darbą 15 minučių, tai yra labai rimta. Bet kokia klaida arba naujai iškelta problema turi būti sprendžiama čia ir dabar. Jeigu žmonėms, dirbantiems prie palydovo reikia pagalbos, prisijungia ir tie, kurie dirba biure. Net pusė dienos vėlavimo yra daug, nes užduočių kiekis yra milžiniškas. Vienas palydovas yra surenkamas 5 metus, kalbu ne apie kūrimą, o tik apie surinkimą. Tai galima palyginti lyg grįžtumėte iš baldų parduotuvės su spinta, kurios surinkimui reikėtų skirti 5 metus“, – šypsosi pašnekovė.
Teksto autorė: praktiką atliekanti žurnalistė Paula Stepanenkova.
