Ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) koridoriuose, ir eilinių gydytojų kabinetuose vis dažniau kalbama, kad Lietuvos donorų duotas kraujas išvežamas į Vakarų klinikas, o mūsų ligonines pasiekia galbūt net trečiosiose šalyje surinkto kraujo produktai.
Praėjusią savaitę iš Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžio per televizijos žinias nuvilnijo pagalbos šauksmas: „Lietuvoje labai greitai gali pritrūkti kraujo“, rašo „Respublika“.
Donorai iš Afrikos?
Tačiau tai, kad jau ir dabar iš šalies išvežama perdirbti kraujo plazma bei iš jos gauti medikamentai galbūt „nusėda“ turtingose Vakarų Europos klinikose, Parlamente dar kalbama tik puse lūpų.
Lygiai taip pat tyliai užsimenama, kad į mūsų gydymo įstaigas gali būti vežami plazmos produktai – įvairūs ligoniams būtini medikamentai, pagaminti iš Afrikos, Indijos ar kitų trečiųjų šalių donorų kraujo.
Apie galimą slaptą ir labai pelningą prekybą iš Lietuvos donorų kraujo plazmos pagamintais preparatais – albuminu, imunoglobalinu, VIII ar IX krešėjimo faktoriumi ir kitais – „Respublikai“ pasakojo vienas šios srities žinovas, jo pavardė redakcijai žinoma.
Tokios prekybos pagrindu galėjo tapti ir toks argumentas, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyje itin vertinami medikamentai būtent iš šiauriečių donorų kraujo plazmos.
Lietuva į tokią kraujo „rinką“ galėjo patekti ir todėl, kad mūsų šalyje donorystė yra neatlygintina, t.y. gerokai sumažėja tikimybė, kad kraują duos ir „prastos prabos“ donorai.
Problemos neaiškios
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas nenorėjo patikėti, kad lietuviško kraujo produktai nusėda brangiose Vakarų klinikose, o mums sugrąžinami medikamentai iš galbūt „prastesnio“ kraujo.
„Esu įsitikinęs, kad kol kas neverta baimintis, – pacientai gauna kokybiškus ir saugius preparatus, kurie gaminami Vokietijos bei Austrijos gamyklose, pelniusiose gerus vardus, – sakė A. Matulas. – Iš kur kilo kalbos apie tokį abejotiną kraujo importą? Mano nuomone, dėl Vilniuje įsikūrusio Nacionalinio kraujo centro problemos kaip ir nėra, o dėl bendrovės Kraujo donorystės centro – kai kas neaišku. Gali būti, kad medikamentai į Lietuvą grįžta ir ne iš lietuvių donoro kraujo“.
Tuo tarpu dar praėjusį pavasarį to paties Seimo komiteto narė Dangutė Mikutienė, pasirodo, apie galimus neteisėtus kraujo mainus buvo įspėjusi generalinį prokurorą Algimantą Valantiną ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovą Žimantą Pacevičių.
Parlamentarė teigia, kad iš šių vadovų kol kas negavo jokio atsakymo – galbūt todėl, kad apie įmanomas aferas su lietuvišku krauju pranešė neoficialiai ir tik žodžiu.
„Pirminiais duomenimis, buvo pasakyta, kad į užsienį išveža lietuviško kraujo plazmą, o atsiveža nežinia kur surinkto kraujo medikamentus būtent Nacionalinis kraujo centras, – teigė D. Mikutienė. – Tačiau tai, kad šioje srityje yra dar daugiau smulkmenų, parodė vien mūsų komiteto posėdis – abiejų donorystės centrų atstovai barėsi, pykosi ir atvirai vienas kitą kaltino“.
D. Mikutienė sakė, kad kraujas ir jo preparatai yra ypatingi produktai, kuriems reikalingos specialios muitinės deklaracijos. Tačiau net ir esant tokioms sąlygoms sunku išsiaiškinti, kaip atskirti lietuvišką kraują, nuo, tarkim, afrikietiško.
Visų kraujas raudonas
„Kas gali ištirti, kurios šalies piliečio kraujas, juk visų pasaulio žmonių jis vienodas – raudonas, – samprotavo parlamentarė. – Todėl kas gali paneigti, kad Lietuvos donorų kraujo plazma bei jos produktai lieka Vakaruose, o mes įsivežame iš nežinia kur surinkto kraujo pagamintus medikamentus“.
Lietuvos kraujo rinkos dydis – šimtai milijonų litų kasmet. Mūsų donorų kraujo plazmos neįmanoma perdirbti vietoje, nes tam reikalingi labai didelius pinigus kainuojantys įrenginiai.
Apie tai, kad į Šveicarijos įmonei priklausančias gamyklas Vokietijoje ir Austrijoje išvežama kraujo plazma iš jos pagamintų produktų pavidalu galbūt ir negrįžta į Lietuvos ligonines, jau kurį laiką kalbama ne tik SAM koridoriuose, bet ir eilinių gydytojų kabinetuose. T.y. tarp žmonių, kurie neturi nieko bendra nė su vienu Lietuvos donorystės centru.
Neįsipareigoja grąžinti
Tai, kad kraujo perdirbimo srityje yra didelių problemų, užsiminė vienos iš konfliktuojančių pusių – bendrovės Kraujo donorystės centro vadovas Artūras Jonas Venslauskas.
„Kraujo preparatai perkami iš užsienio farmacinių kompanijų, nors Europos Sąjungos (ES) direktyvos nurodo, kad kiekviena šalis kraujo komponentais ir preparatais turėtų apsirūpinti iš savo rezervų“, – rašte Seimo komitetui tvirtino A. J. Venslauskas.
Tuo tarpu miglotų operacijų pasitaiko ir paties Kraujo donorystės centro veikloje. SAM duomenimis, 2007 metų lapkričio – 2008 metų sausio mėnesiais Austrijos gamintojui „Octapharma AG“ bendrovė Kraujo donorystės centras išvežė frakcionuoti (perdirbti į įvairius kraujo produktus - red. past.) 52 tūkst. 409 vienetus šviežiai užšaldytos plazmos.
Tačiau pasirodo, kad donorystės centro ir kraujo plazmos perdirbėjo sutartyje net nebuvo numatyti įsipareigojimai, jog perdirbti kraujo preparatai bus grąžinti į Lietuvą, t.y. perduoti tiekėjui – Kraujo donorystės centrui, o iš ten – sveikatos priežiūros įstaigoms.
Vien 2008 metais, iki spalio 1 dienos, iš užsienio farmacijos kompanijų buvo nupirkta įvairių kraujo preparatų (žmogaus imunoglobulino, VII, VIII, IX, XIII kraujo krešėjimo faktorių, aktyvuoto žmogaus protrombininio komplekso ir žmogaus Anti-D imunoglobulino) už 3,3 mln. litų.
Kiek ligoniams būtinų preparatų yra pagaminta iš Lietuvos donorų, o kiek – neaiškios kilmės kraujo, nėra žinoma.
„Mūsų specialiosios tarnybos turėtų atsakyti į klausimą, kas vyksta su tomis kraujo išvežimo ir įvežimo operacijomis, – teigė Seimo narė D. Mikutienė. – Taip, kaip ir atsakyti – kas gali įrodyti, kad į Lietuvą sugrįžta medikamentai, pagaminti tikrai iš mūsų donorų duoto kraujo“.
Julius Girdvainis
