Bet žydų jau nebėra seniai, o lietuviai, išžudę žydus, laimingesni netapo. Kas bus kiti, kalti dėl visų mūsų nelaimių?
Indrė Makaraitytė
Seimo narys konservatorius, profesorius Kęstutis Masiulis pasiima lentelę, išrašęs pabėgėlių savybes, atrinkęs pagal tai, apie kurias daugiausiai rašo ir kalba, monotoniškai kartoja vieną ir tą patį klausimą – ar jūs norite, kad TOKIE atvažiuotų pas mus?
Daug kartų kartoja. Ir tą lentelę rodo.
Pabėgėlis – t.y. bemokslis, radikalas, nenori dirbti, orientuotas į išmokas. Įves šariatą. Pagal šariato teisę pradės pjauti tuos, pas kuriuos atvažiavo - kitatikius.
Tai įsirėžia lietuvio sąmonėn daug geriau nei blaivaus proto argumentas. Stereotipai yra velniškai gajūs.
Žydai, prieš duodant signalą juos sistemiškai žudyti, pirmiau buvo įstatyti į stereotipo rėmus. Pažymėti, kitaip tariant. Nieko nedirba, gyvena iš palūkanų, paskui diria paskutinį kailį nuo skolininko, aišku, krikščionio. Dar yra purvinas, jo macoms reikia krikščionių kraujo, kumpanosis. Galiausiai – komunistas.
Žydų Lietuvoje jau seniai nėra, o stereoptipas vis dar gyvas. Ir ne tik gyvas. Jis labai labai gyvas.
Puikiausias pavyzdys - Rūtos Vanagaitės knyga. Apie tai, kaip lietuviai žudė žydus. Autorė pavadino žudikus mūsiškiais, bet toks jausmas, kad šią tiesą eilinį kartą Lietuvoje dauguma išgirdo pirmąsyk.
Tą tiesą, kad ne naciai, įžengę kerziniu batu, mūsiškius žydus išskerdė. O mes patys, savomis rankomis. Savus žydus.
“Baikit jūs su ta kolektyvine kalte”. “ O mano seneliai tai žydus gelbėjo”. Tokie pasipylė komentarai.
Mano močiutės tėvai irgi gelbėjo žydus. Močiutės tėvas buvo parklubdytas ant žemės su įremtu pistoletu į pakaušį, kol kitas lietuvis baladojo į sienas ir ieškojo, kuri tuščiavidurė. Toje sienoje slėpėsi žydai. Bet tada Dievas, matyt, norėjo kitaip - kažkas nutiko netoliese ir žydų gaudytojams reikėjo skubiai pasišalinti.
Man nuo to nė kiek nėra lengviau, kad mano prosenelis žydus gelbėjo, o kitas lietuvis rėžė žydų vaikams gerkles peiliu, lupo auksinius dantis iš sušaudytų žydų burnos ir nešiojo jų batus.
Ar Rūta savo knyga ką nors nauja pasakė? Ištraukos dokumentų, kurie nebuvo niekur publikuoti, naujos. Šviežiai susiskaito ir istorijos žmonių, kurių dabar jau greičiausiai nėra, jų niekas neprisimena ir nebepažįsta. Tik nutuokti galėjau, ką sapnuoja žydšaudys, bet Rūta aprašė dokumentuotą jo klaikynę.
O daugiau juk absoliučiai nieko, nieko, kas nebūtų buvę žinoma. Nieko, ko nebūtų žinojusi absoliuti dauguma lietuvių.
Suprantama, kad Nepriklausomybės pradžioje, kai tik pradėjo kilti Holokausto tiesos aikštėn, kai žmones ištiko šokas nuo visos istorinės makalynės, kurios niekas niekur nemokė, galima suprasti ir neigimą, ir kratymąsi kaltės, ir pyktį, kodėl čia už mane kažkas nuvažiavęs į Izraelį atsiprašinėja.
Bet kai praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, reakcija išlieka tokia pati, jau yra problema. Štai ką reiškia iki kaulų smegenų įsirėžęs stereotipas.
Riaugėjimas Holokaustu, kuris, kaip pastebi seniai šią “tiesą” žinojęs ir įvarių tyrimų pavidalais pateikęs jau beveik pries dvidešimt metų istorikas profesorius Saulius Sužiedėlis, Lietuvoje nėra neigiamas, tiesiog menkinama jo reikšmė, pasirodo, ilgesnis nei atrodo.
Sunku su tuo kreivu atvaizdu veidrodyje susidraugauti. Be galo sunku.
Nors dabar net žydų vaikų nereikia. Dabar lietuviai savo vaikus muša ir užmuša. Gal jei netikit, darkart užmeskit akį į tas kraupias fotografijas su krausvrūvom ant kūdikių kūno, kurios atsirado, nes susinervinę tėvai juos tėškė sienon. Dar tas šulinys…
O mūsų partijų elitas, ne padugnės kokie, su lentelėm apie pabėgėlius bemokslius ir krikščionių žudikus, išstoja. Žmones pabėgėliais gąsdina konservatoriai ir darbiečiai, paksistai ir visi kiti, kas tik netingi.
Tai ką tie žydai, kai jau 75 metai prabėgo nuo tų dienų, kai jų neliko. Dabar nauji iššūkiai. Nauji mūsų nelaimės kaltininkai prie durų stovi.
