Reta atvejų, kada savo išpažįstamą tikėjimą žmogus keičia kitu, nes jam iš tikrųjų artimesnės jo tiesos – dažniausiai toks sprendimas priimamas siekiant praktinės naudos, – sako dvasininkai. Pastebima, jog vis dėlto dažniau ryžtamasi keisti ne religiją, bet konfesiją. Lietuviai, pašnekovų teigimu, savo tikėjimo vis dažniau oficialiai išsižada išvykę gyventi į šalis, kuriose skaičiuojamas kulto mokestis.
Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris Romualdas Zdanys sako, kad iš tų šalių, kuriose buvimas kataliku yra susijęs su privalomais mokesčiais, vis dažniau sulaukia oficialių pranešimų apie tai, kad buvę tautiečiai atsisako gyvenant Lietuvoje išpažintos religijos. Anot pa
šnekovo, daugiausiai tokių pranešimų ateina iš Vokietijos ir Šveicarijos. Iš pradžių tokių pranešimų per metus ateidavę po 5–7, dabar per metus sulaukiama ir 20-ies.
Kunigas R. Zdanys juokauja, kad jeigu Lietuvoje būtų įvestas kulto mokestis, ko gero šalyje neliktų oficialių katalikų.
„Asmeniškai teko bendrauti su keliais į kitas šalis išvykusiais gyventi lietuviais, kurie oficialiai atsisakė katalikybės. Jie man atvirai pasakė, kad visu 100 proc. tai padarė dėl to, kad nereikėtų mokėti su tuo susijusių mokesčių.
Iš kitų šalių, kur yra išvykę mūsų tautiečiai, bet nėra kulto mokesčio, tokių pranešimų negauname“, – pasakojo Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris.
Kaip pastebėjo kunigas R. Zdanys, oficialiai išsižadėję katalikybės buvę tautiečiai ją ir toliau praktikuoja.
„Jeigu žmogus žengė tokį žingsnį, oficialiai išsižadėjo katalikybės ir mes gavome oficialų tai patvirtinantį pranešimą iš tos šalies, kur jis tuo metu gyvena, mes apie tai pažymime Krikšto knygoje. Prie pastabų parašome, kad gyvendamas užsienyje žmogus atsisakė priklausymo katalikų bažnyčiai.
Jeigu toks žmogus pristatytų ir norėtų sakramentų – man toks dalykas nekliūtų. Aišku, kalbėčiausi su žmogumi ir jeigu išaiškėtų, kad tikėjimo jis išsižadėjo grynai dėl finansinių sumetimų, kiltų klausimas dėl moralinės šito reikalo pusės. Dėl etinės pusės. Teisinė galioja ir Lietuvoje, bet visada yra galimybė sugrįžti. Taip nėra, kad vieną kartą išsižadėjęs katalikybės nebegalėtumui į ją sugrįžti.
Praktikoje su tokiais atvejais, kad oficialiai religijos išsižadėjęs žmogus norėtų atgal į ją oficialiai sugrįžti nėra pasitaikę“, – kalbėjo kunigas.
Dažniausiai pasitaikanti priežastis dėl kurios keičiama religija ar konfesija, kaip pastebėjo Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris R. Zdanys, šeimyninės. Anot kunigo, dažno besikreipiančio nuomone geriau, kad abu sutuoktiniai būtų vieno tikėjimo.
„Per metus pasitaiko iki 5 perėjimo į katalikų bažnyčią atvejų. Būna, kad pareinama iš stačiatikių, būna iš protestantų bažnyčių konfesijų“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip pastebėjo kunigas R. Zdanys, per 8 metus jo darbo Panevėžio vyskupijos kurijoje, buvo tik du atvejai, kada vietiniai katalikai atsisakė savojo ir priėmė kitą tikėjimą. Kaip paaiškino dvasininkas, ir vėl dėl šeimyninių priežasčių.
Katalikybės atsisakymas – ir protesto forma
Kauno arkivyskupijos kancleris Adolfas Grušas pastebėjo, jog šių metų vasarą buvo užplūdę žmonės nešini pareiškimais, kad atsisako būti katalikais. Dažniausiai tuomet skambėjusi argumentacija buvo bažnyčios pozicija homoseksualizmo atžvilgiu.
„Tai nebuvo noras pareiti į kitą tikėjimą. Žmonės tiesiog sakė: „Aš noriu atsisakyti, nelaikykite manęs katalikų bažnyčios nariu“, – pasakojo pašnekovas.
A. Grušas, kaip ir R. Zdanys, laikėsi nuomonės, kad tikėjimas arba konfesija dažniausiai keičiamas dėl santuokos.
„Grynai tokių sąmoningų apsisprendimų vargu ar būna – greičiau tai noras susituokti su kataliku ar katalike. Tokie žmonės, kurie pasiryžta keisti savo tikėjimą dažnai neturi labai gilių jo šaknų – tai vardan noro tuoktis prašo būti priimami į katalikų bažnyčią. Tokių žmonių per metus kreipiasi gal iki keleto dešimčių. Tokių, kurie priima katalikybę vien todėl, kad to nori, trokšta tėra vienetai“, – sakė A. Grušas.
Atvykėliai musulmonai savo tikėjimo neišsižada
Lrt.lt kalbintas Kauno totorių bendrijos atstovas ryšiams su visuomene Jonas Ridzvanavičius pastebi, kad į Lietuvą mokytis atvykę užsieniečiai iš islamiškų kraštų savo religijos neatsižada jokiais atvejais. Tuo tarpu vietiniai musulmonai neretai natūraliai pereina prie katalikybės.
„Nesu girdėjęs apie tokį atvejį, kad atvykėlis musulmonas, tarkime turkas ar arabas, atsiverstų į kataliką. Vietiniams musulmonams tas perėjimas kartais gaunasi natūraliai. Dabar dažnas atvejis – mišri šeima. Jose augantys vaikai paprastai po truputį tampa lietuviais, pasidaro katalikais“, – pasakojo pašnekovas.
Anot J. Ridzvanavičiaus, pasitaiko ir vienas kitas katalikas pereinantis į islamą. Dažniausiai tai žmonės, kurie labai domisi religija.
„Jie padaro išvadą, kad islamas yra tikroji religija“, – kalbėjo Kauno totorių bendrijos atstovas ryšiams su visuomene.
Kaip pastebėjo J. Ridzvanavičiaus, islamo religiją dažniau perima moterys, ištekėjusios už į Lietuvą atvykusių arabų ar pakistaniečių.
„Jie čia tuokiasi ir jų žmonos tampa labai religingomis, pereina į islamą. Katalikų vyrų, priėmusių islamą, ženkliai mažiau“, – pasakojo Kauno totorių bendrijos atstovas ryšiams su visuomene J. Ridzvanavičius.
Lietuvoje gyvenantys judėjai savo tikėjimo nekeičia
Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius atsakymuose lrt.lt rašė, jog Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 5000 judėjų.
Pašnekovas teigė nepažįstantis nė vieno savo bendruomenės nario, kuris norėtų pakeisti savo tikėjimą. Anot jo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe žydai vėl gavo galimybę laisvai praktikuoti bei mokytis judaizmo, tad jaunoji žydų bendruomenės karta bando sugrąžinti dėl istorinių aplinkybių sunaikintą judaizmo lopšį į savo namus bei širdis.
„Žinau virš 30 žmonių, kurie kreipėsi šiuo klausimu. Yra žmonių, kurių vienas iš prosenelių išpažino judaizmą ir susipažinę su judaizmu iš knygų ar internetinių puslapių jie išreiškia susidomėjimą pereiti į judaizmą. Yra žmonių tyrinėjusių skirtingas religijas, ieškojusių atsakymų į tam tikrus egzistencinius klausimus ir, jų nuomone, priimtiniausias kelias jiems – tai judaizmas“, – rašė S. Gurevičius.
Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius pažymėjo, jog judaizmas yra žymiai platesnė sąvoka nei žodžiai tikėjimas ir religija.
„Tai net labiau mokymasis, tobulinimasis ir gyvenimo būdas. Judaizmas tai savotiškas kristalas, kurio skirtingos briaunos yra tikėjimas, mokymasis, švietimas ir pan.
Žmogus nutaręs priimti judaizmą, visų pirmą, būna atkalbinėjamas rabino, vėliau tikrinamas jo pasiryžimo rimtumas bei motyvai. Pirmas žingsnis siekiant išpažinti judaizmą yra pradėti gyventi kaip judėjus. Esminė taisyklė ne ritualai, o meilė artimajam bei nuolatinis mokymasis ir savęs tobulinimas.
Judaizme svarbu ne kaip tiki, o kaip elgiesi, ne kokios tavo mintys, o kokie tavo veiksmai. Svarbu pažymėti, kad žmogus nutaręs pereiti į judaizmą mokosi ilgą laiką su mokytoju ar rabinu, o jo priėmimo klausimą sprendžia specialus rabinų teismas“, – pasakojo S. Gurevičius.
Kaip pažymėjo pašnekovas, judaizme vyrauja pliuralistinis požiūris į daugelį klausimų, tad perėjimas į kitą religiją nors ir nėra skatinamas, bet ir nėra prilyginamas prakeiksmui.
„Požiūrį į žmogų perėjusį į kitą religiją geriausiai iliustruoja palyginimas su kasdieniu gyvenimu. Tai lyg sūnus, kuris paliko šeimą ir viešai jos išsižadėjo, tačiau šeimai jis visada liks šeimos narys, o mamai – sūnus. Taigi net jei žmogus ir išsižadėjo judaizmo, judėjams jis visada lieka judėjus, o procedūrų jokių šia prasme nėra. Kaip ir minėjau, judaizmas tai ne procedūrų ar tradicijų rinkinys, tai veiksmų ir nuolatinio mokymosi sistema“, – dėstė Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius S. Gurevičius.
„Moterys labiau gilinasi į religiją negu vyrai“
Stačiatikių arkivyskupijos atstovas kunigas Vladimiras Seliavko pastebi, jog per 15 metų darbo praktikos nėra girdėjęs, kad nors vienas stačiatikis pakeistų savo religiją. Anot pašnekovo, daugių daugiausiai bendruomenės nariai linkę keisti konfesiją.
„Ir tai gana reti atvejai, bet pasitaiko, kad katalikas ateina pas mus arba mūsų žmogus išeina į katalikų bažnyčią. Šie procesai susiję su santuoka. Žmonės tuokdamiesi nori, kad šeima priklausytų vienai krikščioniškai koncesijai, kad vaikai augtų vienoje religinėje aplinkoje. Per metus būna 10–20 tokių žmonių“, – pasakojo stačiatikių kunigas.
Kaip pastebi pašnekovas, dažnai moterims religija reiškia daugiau negu vyrams. Anot kunigo V. Seliavko, keisti konfesiją dažniausiai ryžtasi 20–30 metų vyrai arba 40–50 metų amžiaus moterys.
„Vyrai abejingi religijai, jausmams. Jie turi savo tokią vyrišką, šaltą psichologiją: „Koks gimiau, toks ir mirsiu“. Konfesiją jie keičia paveikti moters, įsimylėję, dažniausiai būdami dar gana jauni“, – pastebėjo dvasininkas.
Evangelikai liuteronai dažniausiai atsiverčia į katalikus
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis pastebi, kad jeigu jo parapijiečiai keičia konfesiją, tai dažniausiai į katalikišką. Pasitaiko ir atvirkštinių variantų, tačiau kaip teigia vyskupas, nei pirmas nei antras variantas nėra dažnas.
„Be abejo, žmogui iš tokios šeimos, kurioje nėra gilių tradicijų – nesvarbu jos nariai save vadintų katalikais ar liuteronais – kur tėvai ir seneliai nebuvo praktikuojantys tikintieji, kyla daug klausimų: gyvenimo prasmės, santykio su Dievu“, – kalbėjo dvasininkas.
M. Sabutis pažymėjo, kad priklausymas kitai konfesijai jokiu būdu neužkerta kelio žmogui dalyvauti evangelikų liuteronų dvasiniuose susiėjimuose.
„Mes atveriame duris į pamaldas ar bažnytinius renginius visiems žmonėms. Jeigu žmogus nėra liuteronas mes jo tikrai nespaudžiame išsižadėti savęs. Svarbu, kad žmogus būtų kuo sąmoningesnis ir ar viename kelyje, ar kelyje būdamas tvirtai suvoktų, kodėl yra būtent jame, o ne kitame“, – pažymėjo M. Sabutis.
Absoliuta Andželika Lukaitė
