Žiniasklaida pranešė, jog Kazimiros Prunskienės vadovaujama Lietuvos liaudies partija (LLP) teigia pasirašysianti bendradarbiavimo sutartį su Rusijos premjero Vladimiro Putino vadovaujama valdančiąja partija „Jedinaja Rossija“ („Vieningoji Rusija"). Tai - kur kas platesnio proceso dalis.
Maždaug savaitės intervalu, kandidatas į Moldovos prezidentus Marianas Lupu ir pretendentas į Kirgizijos lyderius Feliksas Kulovas apsilankė Maskvoje – abiejose šalyse artėja rinkimai. Čia jie irgi pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Rusijos valdžios partija „Jedinaja Rossija“. Spaudos kanalais abu minėti politikai išplatino šūkius – kuo glaudžiausiai bendradarbiauti su Rusija.
Jei V. Kulovas yra tik „į vatą suvyniotas“ čekistas - tvirtai orientuotas į Maskvą, tai M. Lupu dabar dreifuoja nuo proeuropietiškos laikysenos, link stovėjimo ant dviejų valčių pozos – tarp Europos ir Maskvos („moksliškai“ tai vadinama diversifikacija). Abu šie lyderiai, kaip ir K. Prunskienė, mano, jog, priklausant Rusijos „artimajam užsieniui“ arba jos „privilegijuotų interesų zonai“, rinkiminės sėkmės galima tikėtis būtent Maskvos pagalba. Tiesa, abi šios šalys skendi chaose – Kirgizijos parlamentinės demokratijos eksperimentas atvedė į anarchiją ir kraujo praliejimą, o Moldova dvejus metus mėgina išsirinkti valdžią ir net neaišku ar sėkmingas bus numatomas bandymas. Situacija Maskvos manipuliacijoms palanki. Išsamiai šį procesą aprašo svetainė „Eurasia Daily Monitor“.
Jos valdančioji partija nesibodi mėginti kurti faktiškus savo filialus ne tik vadinamosios Nepriklausomų valstybių sandraugos erdvėje, bet ir tose šalyse, kurios formaliai integruotos į Europos Sąjungą bei NATO.
„Jedinaja Rossija“ formuoja visą partnerystės struktūrų tinklą teritorijose, kurias anksčiau valdė Sovietų Sąjunga. Tiesa, ne tik ten, kur esama chaoso, bet ir ten, kur atranda alternatyvių įtakų vakuumą. Ypač ten, kur pakitus JAV administracijos politikai arba valdžią atėjus šaltai Amerikos atžvilgiu nusiteikusioms jėgoms, sumenko JAV įtaka. Tokie partneriai Latvijoje yra „Nuosaikaus Centro“ partija, „Estijoje – Centro Partija“. Jos abi orientuojasi į rusiškai kalbančius rinkėjus. Lietuvoje, kaip jau minėta, JR išskirtinai K. Prunskienės vadovaujamą organizaciją. (Nors, nedera nurašyti ir Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, kurios renginiai visada susilaukia išskirtinio Rusijos ambasados dėmesio).
Jau nekalbant apie Ukrainą, kur, „kaip partneris“ veikia prezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovaujama Regionų partija, arba Gruziją, kur įgyvendinami Nino Burjanadzės and Zurabo Noghaidelio politiniai projektai – kaip neva demokratinė opozicija, neva diktatoriui Michailui Saakashviliui. Baltarusijoje taip pat įspūdingai sutampa Kremlkiaus ir kai kurių demokratinių opozicionierių interesas – nuversti ar bent pamokyti neklusniu pasidariusį diktatorių Aleksandrą Lukašenką.
„Jedinaja Rossija“ susitarimai su politinio verslo partneriais pasirašomi Dūmos vadovo Boriso Gryzlovo. Iš prezidento Dmitrijaus Medvedevo pusės susitarimus globoja jo administracijos vadovas Sergejus Naryškinas. Rusijos spaudoje atvirai skelbiama, kad tokia narystė leis efektyviai įtakoti kaimynų vidaus politiką ir pasinaudoti rusų „politikos technologų“ paslaugomis. K. Prunskienės partijai metodinę ir finansinę paramą „Jedinaja Rossija“ atstovai žadėjo dar tuomet kai LLP tik kūrėsi. Populiariai rezidentei D. Grybauskaitei paskelbus, jog anksčiau šalis buvo JAV įkaite, palankesnė terpė Rusijos satelitams atrodo formuojasi ir Lietuvoje.
