Lietuva nėra itin populiari tarp ekonominių – geresnio uždarbio ieškančių – migrantų, bet ir čia netrūksta norinčių užsidirbti ar pradėti savo verslą. Tarptautinė migracija pasaulyje tapo įprastu reiškiniu, daugelyje pasaulio šalių įvairius darbus dirba būriai atvykėlių, bet lietuviams, panašu, dar reikėtų mokytis pakantumo.

Lietuviai įvairiuose tyrimuose neretai įvardijami kaip netolerantiška ir „kitokiems“ nepakanti tauta. To neslėpė ir ne vienas savaitraščio „Ekonomika.lt“ kalbinamas užsienietis. Kai kurie jų tikino parduotuvėse, viešose vietose sulaukiantys įvairių replikų, įdėmių žvilgsnių, retkarčiais ir fizinio smurto.

Kita vertus, ne vienam užsienio piliečiui Lietuva pasirodė ta šalis, kurioje galima sėkmingai plėtoti savo verslą, paremti gimtinėje likusius šeimynykščius, užsidirbti ir grįžus į gimtąją šalį pradėti savo verslą.

Sumanė atidaryti restoraną

Pirmą kartą į Lietuvą indų restorano „Sue‘s Indian Raja“ savininkas Rajinderis Kumaras Chaudhary į Lietuvą atvyko 1997 metais. Anksčiau Maskvoje dirbęs vienai britų kompanijai vyras nusprendė pamėginti įkurti nuosavą verslą buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse.

Į Lietuvą R. Kumaras Chaudhary su savo žmona atvyko pavasarį. Poros vaikai – du sūnūs – tada studijavo Amerikoje. „Kai atvykome į Lietuvą, pasijutome tarsi grįžę į savą šalį, tarsi būtume čia gyvenančių žmonių dalis. Čia viskas buvo sava, miela, jauku. Tarsi namie“, – prisiminė verslininkas.

REKLAMA

Tuomet verslininkas ir jo žmona svarstė, ką toliau veikti. Jiedu galėjo grįžti į Indiją, galėjo keliauti į JAV pas vaikus arba likti Lietuvoje. Aplankė bičiulį, įsikūrusį Kaune, jiedu papasakojo apie savo dvejones ir šis verslininkui bei jo sutuoktinei pasiūlė likti Lietuvoje, čia pradėti verslą – atidaryti indiško maisto restoraną, kurio iki tol Lietuvoje nebuvo. Pasiūlymas R. Kumarui Chaudhary patiko. Iš pradžių manęs įsikurti Kaune vyras vis dėlto pasirinko Vilnių.

Lietuviai apgavo

Itin ilgai truko tinkamų restoranui patalpų paieškos. Pirmiausia pora bendradarbiaudama su nekilnojamojo turto agente susirado puikias patalpas netoli Operos ir baleto teatro rūmų. „Iš pradžių sutarėme, kad mums reikės vienų ir kitų baldų, savininkas sutiko su mūsų prašymu, bet, kai susitikome dar kartą, jis pasakė, kad išnuomos mums patalpas, tačiau nepaliks baldų. Taigi teko šių patalpų atsisakyti. Buvome nusivylę“, – pasakojo R. Kumaras Chaudhary.

Dar vienas bandymas išsinuomoti patalpas Jasinskio gatvėje taip pat buvo nesėkmingas. „Kai sumokėjome avansą už patalpas, supratome, kad patalpų savininkas davė mums suklastotą gyventojų sutikimo dokumentą, – prisiminė kuriozišką situaciją verslininkas. – Raštas, pagal kurį 51 proc. aplink esančių gyventojų sutiko, kad toje vietoje būtų atidarytas restoranas, buvo su suklastotais parašais. Kai pamėginome aiškintis ir paprašėme tikro dokumento, mums buvo atsakyta, kad tai jau yra mūsų problema ir patalpų savininkas niekuo nebegali mums padėti.“

R. Kumaras Chaudhary susirado ir susižavėjo kitomis patalpomis greta Vilniaus Gaono žydų muziejaus. Patalpos priklausė žinomam verslininkui, gyvenusiam Paryžiuje. Po kelių susitikimų pasirašęs sutartį ir pateikęs prašymą miesto valdžiai suteikti licenciją indų verslininkas sužinojo, kad prieš tai buvęs savininkas liko skolingas valdžiai daugiau nei 100 tūkst. JAV dolerių už atsivežamą iš Izraelio alkoholį ir nemokamus mokesčius. „Valdininkams buvo nesvarbu, kas mokės skolą, – aš ar jis. Susisiekus su patalpų savininku nieko gero nepaaiškėjo, tad teko dar kartą pradėti paieškas“, – sakė R. Kumaras Chaudhary.

REKLAMA

Sėkmingas verslas

Po kelių nesėkmių ir didelių finansinių nuostolių verslininkas atsisakė savo planų ir nusprendė grįžti į Indiją. Tačiau aplinkybės susiklostė kitaip ir prabėgus keliems mėnesiams R. Kumaras Chaudhary grįžo į Lietuvą nusprendęs mėginti dar kartą. Į partneres jis priėmė apie restoranų verslą neišmanančią, tačiau polinkį į verslą turinčią lietuvę medikę, kuri pirmą kartą į Vilnių atvykusią porą apgyvendino.

Restoranas buvo atidarytas Jogailos gatvėje. Šis kartas buvo sėkmingas ir iki 2002 metų R. Kumaras Chaudhary atidarė dar 6 restoranus Latvijoje ir Estijoje. Šiandien jis vėl valdo tik vieną restoraną, perkeltą į Katedros aikštės prieigą. Restoranas pavadintas pirmosios verslininko žmonos garbei, kurią visi vadino tiesiog Sue.

O partnere tapusi medikė Lina, antroji verslininko sutuoktinė, restoranų verslui sėkmingai įsisukus nusprendė grįžti prie savo profesijos.

Moteris įsidarbino Dubajuje, ten, kaip tvirtino R. Kumaras Chaudhary, gavo pelningą pasiūlymą. Žmonos alga restoranui padėjo išgyventi sunkmetį, nes nuomotis dabar turimas patalpas – itin brangu. Verslininkas džiaugėsi, kad šie metai jau geresni ir restoranas gali išsilaikyti iš savų pajamų.

Kalbėjo tik tailandietiškai

53-ejų tailandietė Neeranuch, kurią lietuviai maloniai vadina Pičiuk, į Lietuvą atkeliavo prieš beveik trejus metus. Iš šiluma alsuojančios šalies atvykusi į šaltą Lietuvą moteris patyrė šoką. Pirmąją žiemą Neeranuch rengėsi gausybe drabužių: kelis megztinius, kelerias kelnes, veidą ir galvą slėpdavo po keliomis skaromis, kepurėmis. Likdavo kyšoti tik akys. Vėliau priprato.

Į Lietuvą atvykusi tailandietė mokėjo tik gimtąją kalbą, tad jeigu ją į šalį pakvietusi ir masažo salone „SalaThai“ įdarbinusi įmonė nebūtų aprūpinusi visais patogumais, greičiausiai moteriai būtų buvę itin sunku. Kompanija padėjo masažo specialistei susirasti būstą, aprūpino mobiliuoju telefonu, internetu, kitais patogumais, pamažu masažuotuoja pramoko ir anglų kalbos. „Esame tarsi šeima. Visos Kalėdos, gimtadieniai švenčiami kartu. Jeigu Pičiuk kas nors suskausta, kartu važiuoju į polikliniką. Jeigu pasako, kad jai kažko trūksta, važiuoju ir nuperku“, – pasakojo „SalaThai“ administratorė Raminta Petravičiūtė.

REKLAMA

Pritrūko įprasto maisto

Didžiausias sunkumas, kurį Neeranuch teko patirti Lietuvoje, buvo dokumentų tvarkymas. Lietuvoje itin ilgai trunka laikinųjų leidimų gyventi užsieniečiui išdavimas. Tačiau paaiškėjo, kad dar ilgiau trunka pratęsti paso galiojimą. „Arčiausiai esantis konsulatas yra Kopenhagoje. Taigi dabar Pičiuk turi siųsti savo pasą į Kopenhagą, ten konsulato darbuotojai jį siunčia į Tailandą. Tailande pasas sutvarkomas ir grąžinamas į Daniją, o iš ten – į Lietuvą. Tai užtruks ne vieną mėnesį“, – sakė R. Petravičiūtė.

Dar vienas detalė Neeranuch sukėlė nemažai nepatogumų: kai atvyko, Lietuvoje nebuvo tailandiečių maisto. Dabar, prabėgus porai metų, čia galima apsilankyti ir tailandiečių restorane, nusipirkti šiam regionui būdingų produktų. „Prieš kelerius metus viena atvykusi į Lietuvą tailandietė sugalvojo, kad tokio maisto reikėtų siųstis iš Anglijos. Taip ir padarė. Tą maistą ne tik pati vartojo, bet pradėjo pardavinėti ir kitiems Lietuvoje esantiems tailandiečiams. Taip pradėjo savo verslą, o tautiečiai galėjo valgyti tai, ką mėgsta“, – juokėsi R. Petravičiūtė.

Į Lietuvą – užsidirbti

Tailande Neeranuch paliko šeimą, sūnų, tačiau į Lietuvą atvyko ne visam laikui. Tik užsidirbti, pasakojo moteris. Išgirdę tokią jos istoriją daugelis, net medikai, į kuriuos ištikus bėdai kreipiasi tailandietė, kraipo galvas. Argi Lietuvoje įmanoma užsidirbti? Tačiau masažuotojai atrodo kitaip: Tailande, kur masažuotojai klientus gaudo tiesiog gatvėje, dvi valandos egzotiško masažo kainuoja maždaug 5 JAV dolerius. O per dieną tailandiečiui pragyventi tenka už maždaug 2 dolerius. Atvykusiai į Lietuvą Neeranuch pirmiausia buvo keista, kad masažuoti klientą čia tenka tik valandą. Ir ta valanda, jos supratimu, kainuoja milžiniškus pinigus.

Grįžusi į Tailandą Neeranuch planuoja įsirengti dailų, tokį kaip Lietuvoje, masažo saloną. Tailande, pasakojo užsienietė, masažuotojai klientus dažniausiai priima savo namuose. Ten masažo salonų trūksta, todėl būtent tokį, kuriame dirba, tailandietė norėtų įsirengti ir gimtoje šalyje.

REKLAMA

Žadėjo darbą

Turkas Baturas Lietuvoje gyvena beveik metus. Dar 30-ies nesulaukęs vyras į Lietuvą atvyko tikėdamasis padirbėti vienoje statybų kompanijoje. Kokioje – turkas nesutiko atskleisti. „Nenoriu nemalonumų“, – paaiškino jis.

„Man žadėjo neblogą uždarbį, socialines garantijas, gyvenamąją vietą. Savoje šalyje negalėjau to gauti, nes neturiu išsilavinimo, mano šeimoje buvo daug vaikų, todėl ne visi galėjome mokytis“, – pasakojo savo istoriją Baturas. Susiviliojęs geresniu uždarbiu vyras ryžosi atkeliauti į Lietuvą. Pirmiausia teko priprasti prie šalčio, mat Baturas į Vilnių atvyko pavasario pradžioje. Vyrą pasitiko įdarbinti pažadėjusios kompanijos atstovas.

Kelių savaites palaukęs Baturas suprato, kad darbo negaus. Apie įdarbinimą nekalbėjo ir jį samdyti pažadėjusios kompanijos atstovai. „Tik atsikalbinėjo ir prašė dar palaukti. Esą ne viskas suderinta, atseit pinigų negavo, trūksta žmonių ir panašiai“, – prisiminė Turkijos pilietis.

Trūksta pakantumo

Baturas nusprendė iniciatyvos imtis pats. Šiek tiek mokėdamas anglų kalbą jis iš pradžių susirado valytojo darbą, vėliau ėmė sargauti. Per kelias savaites, kol laukė žadėto darbo statybose, turkas išleido nemažai santaupų, tad kelionei atgal likusių pinigų neužteko. Tačiau Baturas dar nėra tikras, ar nori grįžti į gimtinę. „Lietuvoje nėra gerai, tačiau čia galiu kažkiek užsidirbti. Turkijoje darbo neturėjau“, – aiškino jis.

Tačiau lietuviams piktesnių žodžių vyras negailėjo. Viena įmonė, nelegaliai įdarbinusi Baturą valytoju, nesumokėjo žadėtos sumos, kita taip pat patiklų turką apsuko aplink pirštą. Dabar jis kur kas atsargesnis ir stengiasi darbintis tik pas patikimai atrodančius darbdavius.

Anot jo, įsidarbinti užsieniečiams, ypač tamsesnio gymio, Lietuvoje labai sunku. Trukdo ne tik dažniausiai abipusis kalbos barjeras, bet ir išankstinė nuostata. „Visiems atrodo, kad aš arba vogsiu, arba atvažiavau čia vilioti jūsų moterų. Tai trukdo, nes daugelyje vietų, kur bandžiau gauti bet kokį darbą, man be jokios priežasties buvo atsakyta neigiamai. Lietuviams reikėtų dar pasimokyti tolerancijos ir pasitikėjimo kitataučiais“, – pastebėjo turkas ir neslėpė porą kartų nukentėjęs nuo lietuvių, nevaldančių kumščių prieš kitataučius.

REKLAMA

FAKTAI: Kitataučiai Lietuvoje

Aistės Bartkevičienės, Vidos Gudžinskienės ir Ievos Mukauskaitės 2011 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad, imigrantų nuomone, lietuviams ir užsieniečiams bendradarbiauti trukdo netolerancija, kalbos nemokėjimas, kultūros skirtumai, nepakankamas bendravimas su kitų kultūrų asmenimis ir bendros veiklos su emigrantais stygius.


Rašyti komentarą...
N
Nerijus
2011-12-21 23:36:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tegul Lietuva buna svetinga patiems mums, o po kalba eina apie emigrantus. Nors ir koks bebuciau patriotas, valdzia visus varo lauk is cia lyg nenoretu musu. O atvykeliai gali cia dirbti kad ir uz 500lt. Pigi darbo jega isstumia mus pacius taigi apmastykit.
Atsakyti
0

R
Remis
2011-12-22 00:22:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
Koldel lietuva cia turi buti svetinga visokiems atvykeliams, mums patiems vos darbu uztenka...
Atsakyti
0

B
Bupinder Sing Dotar
2011-12-22 00:38:51
Pranešti apie netinkamą komentarą
...dar Lietuviams ne "mokytis reiketu" bet GERAI pamokyti kiekviena "toki".
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (31)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų