Latvijos kriminalistai tvirtina, jog narkotikų kurjeriais tampa vis jaunesni žmonės, trokštantys prabangiai gyventi. Dar kiti – lengvų pinigų užsidirba tiekdami merginas užsienio viešbučiams ir nuotakas fiktyvioms santuokoms.
Pigi sintetika
Vienas didžiausių pūlinių Latvijoje, kaip ir dažnoje valstybėje, – narkotikų plitimas. Pasak Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos viršininko Ugiso Arakso, paskutiniaisiais metais Latvijoje labiausiai paplito „sintetika“ – amfetaminas, metamfetaminas ir psichotropinės medžiagos – taip vadinami legalūs narkotikai – marihuana, kanapės. Paskutinėje vietoje liko heroinas ir kokainas. Tokį pasiskirstymą lėmė kvaišalų kainos. Pasirodo, netgi „sunkiųjų narkotikų“ mėgėjai dabar dažniausiai ima vartoti „sintetiką“, nes šioji gerokai pigesnė.
„Kokybiško kokaino – 80-90 procentų grynumo – gramas kainuoja 60-70 latų, heroinas – 30-40 latų. Kaina ir kokybė priklauso nuo to, iš ko narkotikai pirkti, – sako viršininkas. – Kuo ilgesnė perpardavinėtojų grandinė, tuo prastesnės kokybės kvaišalai pasiekia gatvę. Vartotojams jie paprastai būna parduodami jau kokį 10 kartų atskiesti, juose primaišyta visokio šlamšto.
Latvijos pareigūnai tvirtina, jog plinta ir „vietinė“ marihuana – kanapės. „Jos auginamos visur, kur tik įmanoma: vazonuose ant palangių, ištisomis plantacijomis laukuose, šiltnamiuose, – pasakoja U. Araksas. – Vasara buvo labai palanki šiems augalams augti, tad prognozuojame, kad derlius bus kokybiškas ir gausus. Taigi, turime būti pasiruošę, kad vartojimas taip pat gali smarkiai išaugti“.
Paskutiniais policijos duomenimis, beveik visos laboratorijos, kuriose gaminama „sintetika“, persikėlė į Lenkiją ir Lietuvą. „Taigi, kvaišalai gaminami visai šalia, – tvirtina U. Araksas. ¬– Apskritai, narkotikų logistika tokia: kokainas per Vakarų Europą pas mus pakliūva iš Lotynų Amerikos, o iš mūsų keliauja į Skandinavijos šalis. Hašišas atgabenamas iš Ispanijos, o sintetiniai narkotikai – iš Lenkijos ir Lietuvos. Heroinas vežamas iš Rytų – visiems jau žinoma, jog šiais metais Afganistane labai gerai užderėjo opijinių aguonų derlius“.
Kurjeriui – „deimantai“
Per krizę buvo įprasta, kad narkotikų kurjeriu tapdavo 25-40 metų asmuo, turėjęs nemažų skolų. Su lagaminuose, paketuose ar tiesiog skrandyje paslėptais kvaišalais tokie žmonės buvo sulaikomi Peru, Londone, Maskvoje ir kitur.
Tai buvo 2008-2009 metais, kai šalis skendėjo gilioje ekonominėje duobėje. Tad bedarbiai buvo pasiryžę imtis bet ko, jei už paslaugą buvo pasiūlomas 3000-5000 eurų atlygis. Visi tie kurjeriai taip rizikuoti ryžosi dėl „greitų“ pinigų: jie tenorėjo atsiskaityti laiku su bankais už paimtus kreditus arba tiesiog uždirbti pinigų likusiai be pajamų šeimai.
Dabar situacija šiek tiek pasikeitusi. „Mulai“ (žmonės, kurie perveža narkotikus skrandyje – aut. past.) ir kitais būdais bandantys gabenti iš šalies į šalį narkotikus mūsų tautiečiai sulaikomi gana dažnai, – sako valdybos viršininkas. – Tačiau paskutiniu metu stebime šiek tiek kitokias tendencijas. Pernai buvo sulaikyta 40 mūsų kurjerių, šiemet – 17. Žinoma, derėtų įvertinti, jog ne kiekvienas, sugautas su narkotikais kitose valstybėse, kreipiasi pagalbos į mūsų šalies konsulatus. Būna, jog nenori, kad kas nors žinotų apie jo suėmimą ar nuteisimą. Tačiau galime padaryti išvadą: kuo daugiau šnekame apie tokių kurjerių likimą, tuo labiau jų mažėja“.
Tačiau viršininkas pripažįsta, jog kurjeriai jaunėja. Tai vaikinai, kurie nori turėti daug pinigų, pirktis prabangius drabužius, automobilus, motociklus, linksmintis ir nedirbti. Tokiems reikia daug pinigų. „Štai toks jaunas žmogus pamato: staiga dingo kaimynas, o atsiradęs ėmė švaistytis pinigais į kairę ir į dešinę. Jam kyla klausimas: gal ir aš galiu per tokį trumpą laiką uždirbti tiek pinigų? – sako U. Araksas ir pateikia pavyzdį. – Vienas vaikinas, pamatęs, kad kaimynas „po išvykos“ ėmė statytis namą su baseinu, „pasirašė“ būtent tokiam sandėriui“.
Bėda ta, kad nei vienam narkotikų kurjeriui nepaaiškinama, su kuo jis gali susidurti būdamas kitame pasaulio krašte, kas jam gali nutikti. Būsimam kvaišalų pervežėjui pasakojamos legendos: neva jiems reikės pervežti neva neregistruotus vaistus ar dar ką nors. Arba, pvz., iš Bolivijos ar Peru atvežti deimantus. Ir tik tų „deimantų“ paėmimo vietoje kurjeris sužino, ką jam iš tiesų teks gabenti. Ir kaip gabenti.
Dažniausiai kurjeriai verčiami ryti kapsules su kvaišalais. Vieno tokio kurjerio „talpa“ – 700-800 gramų. Tačiau pasitaikė atvejų, kai skrandyje buvo aptikta daugiau nei kilogramas narkotikų. Kad „užkrauti“ tokį „mulą“, būtina laikytis atitinkamų procedūrų: kapsulės su kvaišalais ryjamos užgeriant aliejumi (arba jos gausiai sutepamos). Po to negalima nei valgyti, nei gerti, nes kyla pavojus, kad kapsulės gali plyšti. O tokios bent vienos kapsulės plyšimas kurjeriui yra mirtinas.
Organizatoriai – Afrikoje
Anot U. Arakso, Latvijoje „dirbantys“ organizatoriai tėra žemiausia grandis narkotikų gabenimo grandinėje. Jie gauna nurodymus iš Europoje sėdinčių gaujų vadų. Vietos „vadukai“ gauna po 1000-3000 eurų už kiekvieną suieškotą kurjerį. Mokestis, žinoma, priklauso nuo „krovinio“ dydžio ir kainos.
Neseniai kriminalistai atidavė prokurorams medžiagą, kurioje surinkti dokumentai ir įrodymai apie gaujos, organizavusios kurjerių paiešką, nusikalstamą veiklą. Organizuotos gaujos nariai per pažįstamus, draugus bei socialiniuose tinkluose ieškojo norinčių dirbti užsienio šalyse. Jiems buvo sutvarkomi dokumentai, nuperkami lėktuvo bilietai. Apie jokius narkotikus niekas nekalbėjo – „užverbuotiesiems“ tebuvo žadamas tik labai geras uždarbis Lotynų Amerikos šalyse.
Beje, Europoje sėdintys vadai – dar ne narkomafijos „viršūnėlės“. Šiuo metu pagrindinių lyderių reikėtų ieškoti Afrikos žemyne.
Prekyba merginomis
Pasak U. Arakso, nusikalstamos grupuotės pagal panašų scenarijų vysto ir kitą nusikalstamą „verslą“ – prekybą žmonėmis. Dažniausiai – tai merginų „verbavimas“ ir vežimas į užsienio viešnamius arba nuotakų paieška fiktyvioms santuokoms (tai irgi laikoma prekyba žmonėmis).
„Mūsų merginas išveža į Vokietijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos viešnamius, – pasakoja valdybos viršininkas. – Šiais metais mes užkirtome kelią keliems tokiems „verbuotojams“. Tačiau yra dar viena aktuali problema – mūsų merginos išvežamos į Didžiają Britaniją ir Airiją, kad šios fiktyviai susituoktų su pakistaniečiais, indais ar Bangladešo piliečiais. Aukoms žadama gerai sumokėti, tačiau realybėje fiktyvi santuoka baigiasi tuo, kad „žmona“ išžaginama, sužalojama ir pan.“
Anot U. Arakso, tipinė auka – tai vaikų namų auklėtinė, mergina iš daugiavaikės, socialiai remtinos ar asocialios šeimos, bedarbė ir bemokslė. Mat, jei nors kiek mąstančiam žmogui būtų pasiūlyta plauti indus ir pažadėta už tai mokėti 3000 eurų per mėnesį, tai šis iš karto suklustų, jog kažkas ne taip. Tačiau kai kurios merginos ant tokio kabliuko pakliūva. Tik nuvežtoms į vietą joms pasakoma, kad šios privalės ištekėti už kitataučio ir gyventi šeimoje. Aukos pasirinkimo neturi: jei kuri pasipriešina, ta uždaroma atskirai nuo visų, atimami dokumentai, netgi imamasi prievartos. Gerai, jei pasiseka pabėgti. Kai kurias išgelbėja policija. Pvz., jei būdrūs kaimynai įtaria, kad vyksta kažkas negera ir praneša pareigūnams.
„Kai kurias „nuotakas“ padedame išgelbėti ir mes, – sako U. Araksas. – Tačiau tik tuo atveju, jei turime informacijos, jei kreipiasi sunerimę merginos artimieji ar namiškiai. Latvijos ambasados darbuotojai taip pat stengiasi pasekti merginų, kurios į šalį atvyko nemokėdamos kalbos, neturėdamos jokio išsilavinimo, jokių įgūdžių, likimus – tai sukelia įtarimus, kad merginos pateko į prekiautojų žmonėmis tinklus“.
Jaunimas – žiauresnis
Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos operatyviniai darbuotojai stengiasi nepaleisti iš akių visų šalyje veikiančių nusikalstamų grupuočių. Tą daryti sunku, nes senuosius „vilkus“ keičia naujoji karta, kuri labiau įvaldžiusi naująsias technologijas bei konspiracijos meną. „Jaunikliai yra įžūlesni ir žiauresni, jie daro „greitus“ pinigus, kuriuos neša narkotikų ir žmonių prekyba, – sako U. Araksas. – Jie nebeužsiima verslininkų reketavimu. Jų nuomone, tai „žemas lygis“.
Tačiau paskutiniu metu pasitaikė keletas turto prievartavimo atvejų, kurie buvo susiję su bendrasavininkių nesugebėjimu pasidalinti verslo, turto ir kurie nesutarė, kuris kuriam skolingas. Tuomet buvo pasikviesti banditai, kurie privalėjo pagasdinti ar kitaip „paveikti“ partnerį. Taigi, už tam tikrą atlygį pas konkurentą prisistatydavo „ambalai“ iš kažkokios „juridinės firmos“, kurie pranešdavo verslininkui, kiek jis yra skolingas...
Zbignevas JANKOVSKIS
