„Tėvas niekada nebuvo nusivylęs Lietuva! Niekada!" – įsitikinęs kompozitorius ir dainininkas Jonas Sakalauskas. Per šiandien Vilniaus televizijos bokšto tunelyje vyksiančius renginius jis pristatys savo kūrinį „Noctis“, taip pagerbdamas neseniai po sunkios ligos išėjusio anapus tėvo laisvės gynėjo Antano Sakalausko atminimą.
Pažadas tėvui
Pirmiausia kartu su broliu Rimu Sakalausku parodys dokumentinės medžiagos pripildytą instaliaciją „Laisvės tunelis„: ir dokumentiniai tekstai, ir Sausio 13–osios naktį menantys garsai išmaniai sujungiami į vientisą kompoziciją.
„Kadangi Sausio 13–oji yra vienintelis gyvas minėjimas, o su ja mūsų šeima akis į akį susidūrė, dar tėvui prieš mirtį buvau pasižadėjęs, kad šia proga tikrai parašysiu kūrinį, – idėjos gimimo istoriją pasakoja Jonas. – Taip atsitiko, kad praeitų metų spalio 8–ąją tėvas mirė. Ir nusprendžiau, kad ir kaip būtų, turiu tą kūrinį parašyti ir jį skirti tėvo bei visų laisvės gynėjų atminimui. Esminis dalykas tas, kad bandžiau kitaip pažvelgti į tuos proginius kūrinius. Išeities tašku pasirinkau, manau, patį nešališkiausią būdą – naudojau vaizdinę ir garsinę dokumentinę medžiagą, iš kurios ir lipdžiau muziką. Kurdamas libretą naudojau liudininkų pasakojimus ir savo eiles, jose sudėjau savo vaikystės išgyvenimus sužinojus apie tėvo sužalojimus ir pamačius dokumentinius kadrus. Stengiausi pavaizduoti, kaip aš, jaunas žmogus, išgyvenau tuos įvykius. Juk mūsų šeimai tai buvo didžiulė tragedija“.
Pilaitės mikrorajone išaugusi Sakalauskų šeimyna nemaža: keturi jau suaugę sūnūs ir vienintelė dukra, bent iš pirmo žvilgsnio tyliausia ir nekalbiausia šeimos narė.
Šeimos šventė
Nuo tos kraupios nakties, kai tankas sužalojo radijo inžinierių penkių vaikų tėvą A.Sakalauską, kiekvienais metais Sausio 13–osios minėjimas jų šeimoje yra ypatingos svarbos įvykis.
Vyriausiasis sūnus 34–erių Algis, radioelektronikos inžinierius, geriausiai prisimena visus tuos neramumus, nes tuomet jam buvo vos penkiolika. Greičiausiai neatsitiktinai jau savo šeimą sukūręs vyras gyvena netoliese neramius įvykius menančio televizijos bokšto Karoliniškėse.
Netoliese įsikūręs ir vienoje radijo stotyje dizaineriu dirbantis 31 metų Jurgis, taip bent simboliškai pamini velioniui tėvui brangią datą. „Pirmieji šių įvykių minėjimai būdavo tokie niūrūs, tai būdavo grynai gedulo diena. Tik palyginti neseniai žmonės pradėjo tuo didžiuotis, šiek tiek plačiau ir linksmiau į šią dieną žiūrėti", – savo pastebėjimais dalijasi Jurgis. Šventas reikalas grįžti buvo ir Londone studijuojančiam jaunėliui Rimui (25).
„Tie Sausio 13–osios įvykiai stipriai įsirėžė į atmintį, jų pamiršti nebegalima, – sako našle likusi Vanda Sakalauskienė. – Vyras labai uoliai dalyvaudavo valstybiniuose renginiuose. Per Sausio 13–ąją ar į kapines, ar prie Signatarų namų eidavo nepaisydamas oro. Jis būdavo patriotiškas, praktikuojantis krikščionis ir labai aktyvus kraujo donoras. Kas tris mėnesius duodavo kraujo, o tai organizmui yra didžiulis stresas“.
Ant dukters rankų
Laisvės gynėjas A.Sakalauskas mirė praėjusį spalį nuo klastingos ligos – kasos vėžio. „Kalbant apie ligą, tai jis labai kantriai priėmė tas kančias ir iki paskutinės minutės norėjo gyventi, – susigraudina našlė, kuri norėtų kokiu nors būdu padėti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. – Susirgęs vėžiu daug kas labai greitai pasiduoda, bet jis nepasidavė iki pat mirties. Jis labai norėjo sulaukti savo 58–ojo gimtadienio. Sulaukė. Norėjo sulaukti ir Sausio 13–osios ir dar norėjo pameškerioti kaip vaikystėje, bet čia mums jau nepasisekė..."
Vyras mirė ant vienintelės dukters Elenos rankų. „Aš norėčiau daug ko jo paklausti“, – prisipažįsta mergina. Vaikams buvo skaudžiausia, kai savaitę iki mirties dar vaikščiojęs tėvas į priekį susimokėjo mokesčius už komunalines paslaugas. Taip pat artimiesiems surašė, kaip užpildyti mokesčių knygelę, tarsi nujausdamas savo greitą mirtį.
Tėvo pavyzdys
Iš vaikystės Jonas prisiminė, kai kukliai besiverčiantis tėvas ir namo parneštą vieną skanėstą lygiomis dalimis padalydavo savo penkioms atžaloms: „Tai asmeniškai įvertinu tik dabar, skaitydamas jo atsiminimus, mąstydamas apie savo tėvo asmenybę. Kai likus dvejiems metams iki jo mirties pradėjome gyventi savo atskirus gyvenimus, tik tada pradėjome vertinti, kokius turime tėvus. Kai užaugi, suvoki, kad tie dalykai tau padėjo formuotis kaip asmenybei. Ir šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad esu patriotas, – tai, matyt, irgi yra didelis tėvo nuopelnas".
Sūnui Algiui labiausiai imponavo tėvo nuoseklumas ir savų įsitikinimų laikymasis. „Kad ir kaip būtų, tėvas džiaugėsi, kad kovojo už laisvę, kitaip nei daugelis kovotojų, kurie dabar yra nusivylę Lietuva. Jis suprato, už ką kovoja, negalvojo apie jokius išvažiavimus, netgi praktiškai didelę dalį laiko praleido tik dviejose darbovietėse. Ir matydamas, kiek yra neteisybės, ir tai pripažindamas jis teigė, kad tai yra laikina. Manau, tai daugeliui galėtų būti pavyzdys“, – vienas per kitą kalba jo atžalos.
Vaikai prisiminė, kaip tėvas džiaugdavosi, kai Joną per radiją išgirsdavo ar Rimą per televiziją pamatydavo. Jis labai džiaugėsi, kad vaikai garsina Lietuvą. „Per laidotuves mes sulaukėme daug pagalbos iš žmonių, o iš valstybės pusės buvo vienas vainikas nuo Seimo pirmininkės Irenos Degutienės„, – sako našlė. Užtat Pilaitės bendruomenė užsimojo kaip reikiant įvertinti A.Sakalausko nuopelnus ir tautos gynėjo garbei planuoja atidaryti skverelį.
