1988-1991 metais į atgimstančias Lietuvos kovas už Nepriklausomybę nuo pat pradžių aktyviai įsitraukė kelininkai. Lygiai prieš dvidešimt metų – 1991-ųjų sausio 13-ąją – prie Seimo pradėjo dygti barikados. Iš jų ir iš žmonių gyvatvorės išdygusi siena okupantams, kaip vėliau paaiškėjo, buvo neįveikiama.
Barikadų atsiradimas didelei daliai Nepriklausomybę atkūrusios tautos ir šiandien yra paslaptis, kuri kiek atskleista tik pastaraisiais metais. Barikadas atvežė ir statė kelininkai, dauguma jų buvo iš Vilniaus ir maždaug už 30 km nuo sostinės esančio Vievio.
Svarbų vaidmenį 1991–ųjų sausio 13–ąją ginant vos prieš metus atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę atliko kelininkų organizacijos. Nelaukdami raginimų, metę šalin asmeninius reikalus, jie plūdo į sostinę iš visos Lietuvos.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų kelininkų organizacijos buvo suskirstytos į kelių ir tiltų statybos valdybas. Dėl patogesnės geografinės padėties didesnis buvo Vilniaus ir Vievio tiltininkų bei kelininkų indėlis į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybą – paprasčiausiai šiuose miestuose įsikūrusios valdybos buvo arčiau sostinės, jas lengviau buvo galima prisikviesti į pagalbą.
Kelininkų ryžtas, indėlis ginant ką tik atkurtą valstybę buvo labai svarbūs. Tuo metu Lietuva kariuomenės dar neturėjo, trapią 1990–ųjų kovo 11–ąją atkurtą Nepriklausomybę gynė tik prastai ginkluotos savanorių grupės. Tačiau jos neturėjo net sunkiosios technikos, o šios prireikė barikadoms statyti, kai 1991 m. sausio pradžioje okupacinė kariuomenė pradėjo užimti Lietuvos įstaigas ir organizacijas. Pikas buvo pasiektas sausio 13–ąją, kai buvo užpultas Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, Vilniaus televizijos bokštas, žuvo žmonės.
Laukta ir Parlamento puolimo. Todėl skubiai buvo priimtas sprendimas prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos statyti barikadas. Darbus vykdė kelininkai. Kaip parodė vėlesni įvykiai, iš barikadų ir žmonių gyvatvorės sudarytos sienos sovietų okupacinė kariuomenė nedrįso pulti.
