Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“
Iš vizito Varšuvoje grįžęs užsienio reikalų ministras sako manąs, kad priimti Tautinių mažumų įstatymą Lietuvoje galima greičiau nei per 2 metus. O dėl to, kad 2010-aisiais buvo atmestas lenkiškų pavardžių rašymo įstatymas, Lino Linkevičiaus nuomone, kaltė visų pirma tenka tuometei koalicijai, o ne prieš jį balsavusiems dabartiniams valdantiesiems.
Dar prieš 4–5 metus Lietuvos ir Lenkijos santykius galima buvo vadinti strateginių partnerių santykiais, tačiau situacija pasikeitė ir dabar taip jau nepavadinsi. Lenkija įsitikinusi, kad Lietuva nevykdo savo pažadų, o Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikavo Lenkijos politiką, aiškindama, kad Lenkija nežiūri į Lietuvą kaip į lygiavertę partnerę, Varšuva draugu pasirinko Rusiją, o Lietuva paversta atpirkimo ožiu. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė tikina, kad „ypač pablogėjo santykiai su Lenkija“, o Lenkija neslepia, kad iš naujos mūsų valdžios viliasi pokyčių dvišaliuose santykiuose. Kitą savaitę į Varšuvą vyksta Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, o šią ten lankėsi mūsų diplomatijos galva. Linas Linkevičius atsiprašė lenkų tautos už Lietuvos politikų elgesį 2010 metais, kai Vilniuje viešint po kelių dienų tragiškai žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui Seimas nepritarė lenkiškų pavardžių rašymui.
Užsienio reikalų ministras po vizito atsakė į „Savaitės“ klausimus.
N.P. Pone ministre, tai kad po ketverių metų Lietuvos užsienio reikalų ministras vyko į kaimyninę Lenkiją – normalu?
L.L. Jeigu trumpai atsakyčiau, žinoma, kad nenormalu.
N.P. Konservatorių Vyriausybė ir Prezidentūra neigė santykių su Lenkija suprastėjimą, buvęs Prezidentas Valdas Adamkus ir politikos apžvalgininkai tą teigė, o kaip Jūsų akims atrodo Lenkijos ir Lietuvos santykiai?
L.L. Aš, žinote, nelabai noriu aitrinti ir analizuoti praeities, o tikrai būtų ką. Aš labiau norėčiau kreipti žvilgsnį į ateitį. O kad yra rezervų, tai aš visada sakiau – ir yra rezervų su visais kaimynais, ir Lenkija nėra išimtis. Todėl aš šitam vizitui ruošiausi labai atsakingai. Galiu pasakyti, kad pavyko tas kontaktas. Mes neturim kažkokių rezultatų, nes mažai to laiko, bet esam geram kely.
N.P. Kai pradėjęs dirbti kultūros viceministras Edvardas Trusevičius pareiškė, kad svarbiausias jo uždavinys parengti Tautinių mažumų įstatymą, kuris įteisintų dvikalbius užrašus ir lenkiškų pavardžių rašymą, premjeras paskubėjo patikslinti, kad tai skubotas pareiškimas, daugiau politinis. Pone ministre, ar įmanoma per dvejus metus, kaip tikisi Varšuvoje, priimti Tautinių mažumų įstatymą ir ar čia nereikia politinės valios, juk iki tol būtent jos ir trūko?
L.L. Pirmiausia, tai aš nežinau, iš kur atsirado tie du metai. Bandžiau išsiaiškinti, bet taip ir nepavyko, kas čia tų terminų autorius, nes ilgokas tas laikas man pasirodė. Galima gal ir greičiau tokius darbus atlikti. Aš manau, kad tai, kas buvo kalbama daug metų, kas buvo žadėta buvusių vadovų, tai buvo žadėta mūsų valstybės. Visa tai įmanoma pajudinti iš vietos. Tam ir sukurta darbo grupė. Viceministras pasisakė politiškai gal ir teisingai, bet, matyt, kultūros viceministras turi turėti daugiau tikslų. Aš visą laiką kartojau ir kartosiu – mes nieko nedarysim, kas pažeistų Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Tikrai visa tai turi būti daroma pagarbiai, bet europietiškai, atidžiai, jautriai.
N.P. Pone ministre, Jūs atsiprašėte lenkų dėl to nelemto balsavimo Seime, kai Lietuvoje viešėjo tuometis Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis. Tai buvo turbūt viena iš ryškiausių Lietuvos diplomatijos nesėkmių, tačiau ar tuo metu jums buvo žinoma, kad prieš lenkų tokią įstatymo pataisą balsavo ir dabartinis premjeras, ir daugiau dabartinių valdančiųjų? Tai ar turite garantijų, kad jūsų geri norai nesusidurs su koalicijos realybe?
L.L. Ne, aš neturiu garantijų ir atvirai pasakysiu: tai nebuvo mano tikslas. Aš nevažiavau su tikslu atsiprašyti. Tai išėjo visiškai atsitiktinai, jeigu jau visai atvirai. Aš tą nešiojau, gal ir daugelis mano kolegų, tokį kaip akmenuką. Vis tiek buvo gėdos jausmas šioks toks. Trys metai praėjo, aš dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvau atitrūkęs nuo tos darbotvarkės, bet aš nustebau – per trejetą metų mes neradom galimybių net apgailestauti dėl to, kaip aš supratau. Vis dėl to trys metai praėjo, o įvykis tikrai buvo neeilinis. Ir dar sutapo su ta nelemta situacija, kai po poros dienų prezidentas žuvo Smolenske. Tiesiog susidėjo viskas į vieną vietą. Iš tikrųjų aš žinau iš daugelio savo pažįstamų intelektualų, nebūtinai politikų, kad po to įvykio jiems nusviro rankos. Jie labai sunkiai galėjo diskutuoti pas save ir palaikyti šitą reikalą – žinot, mes su jumis, mes kartu, bet kaip čia šitaip.
Ir tiesą sakant, aš tikrai nežinojau, ką jūs dabar sakote, ir man net nelabai ir įdomu. Aš nekaltinčiau kažkokių Seimo narių, kaip dabar bandoma išryškinti vieną ar kitą pavardę. Kaip buvęs Seimo narys, žinau tą atmosferą, kaip būna. Daug įstatymų ir būna, kai niekas nesikalba – valdžia su opozicija, neprašo paramos, neišaiškina situacijos, tai būna automatiškas balsavimas prieš. Aš čia daug kaltės matyčiau tuometinėje valdančioje daugumoje.
N.P. Pone ministre, bet aš noriu grįžti prie dabartinės koalicijos. Ar nemanote, kad LLRA labai palanku, kol šie klausimai nėra išspręsti, nes jiems tai puiki galimybė eksploatuoti šią temą ir rinkti elektorato simpatijas?
L.L. Aš suprantu, kad kai koalicija yra daugialypė, visada yra savų interesų, bet aš visada sakau, kai mes susirenkam kartu: pamėginkim įžvelgti esmę, pabandykim įžvelgti tai, dėl ko susirinkom į tą koaliciją. Svarbu ir tie partiniai mūsų interesai, bet tai neturi užgožti. Tai aš nežinau, kaip čia vyksta, gal kartais ir taip, kaip jūs sakot, bet aš tikiu, kad sveikas protas nugalės ir mes sugebėsim dirbti kartu, kaip iki šiol dirbom.
N. P. Pone ministre, na ir naudodamasi proga, aš noriu pakalbėti apie mūsų santykius su Rusija. Vyriausybė skelbia, kad Lietuvos ir Rusijos santykiams būtinas „perkrovimas“. Ar tuo norima pasakyti, kad buvusios Vyriausybės politika Rusijos atžvilgiu šios Vyriausybės netenkina?
L.L. Pats esu nekart kritikavęs šį terminą, nes man jis irgi nelabai buvo aiškus, bet dabar jis man pradeda vis labiau patikti.
Tai nėra to ištrynimo mygtuko nuspaudimas. Tai yra būtent išsaugojimas to, kas buvo, tai yra atšviežinimas sistemos, tai šviežias žvilgsnis į faktus, gal ko nematėm anksčiau, ir tai yra daroma normaliai, kai keičiasi administracija, kai pasikeičia vyriausybė. Ir jisai visiškai nereiškia revoliucijos. Gal kažkur yra reikalingi pokyčiai, bet visiškai nebūtina įsivaizduoti, kad tai yra perversmas.
Ir grįžtant prie Lenkijos, tikrai, manau, kad tą mygtuką pavyko paspausti. Sėkmingoje vietoje, man taip atrodo. Tai nereiškia, kad čia dabar viskas bus rožėm klota, dar reiks padirbėti, bet pradžia yra gera. Su Rusija – čia irgi reiks daugiau pastangų. Ir pirmas susitikimas su ministru S. Lavrovu irgi buvo geras, konstruktyvus, ir mes su juo sutarėm intensyvinti santykius.
Tai nereiškia, kad mes pamiršim, kas mus skiria. Yra dar daug sričių, kurias mes skirtingai vertinam, bet susitikus apie tai kalbėti nėra progresyvu. Galim ieškoti kažkokių bendrų projektų, bendrų požiūrių. Per juos bandyti nuveikti kažką teigiamo ir per tai paveikti tą neigiamą darbotvarkę.
N.P. Ar Vyriausybė yra į savo darbotvarkę įtraukusi klausimą dėl okupacijos žalos atlyginimo?
L.L. Yra įstatymai ir įstatymus reikia vykdyti. Ultimatumais mes čia nelabai turėsim rezultatą. Politikoje labai mėgstam lozungus, mėgstam procesą, bet kartais pamirštam, kad turim ties rezultatu susikoncentruoti. Pareiškimus daryti labai nesunku, galima per dieną po kelis daryti, bet rezultatas bus nulinis. Mes, matyt, norim šiek tiek atvirkščiai, kad būtų moderuota kažkokia laikysena viešoje erdvėje, bet mes norėtume kažkada turėti ir rezultatą. Mano toks būtų tikslas. Tai čia reikia kiek kitaip elgtis.
N.P. Ar susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu išgirdote kokių nors pageidavimų ar siūlymų dėl ateities santykių su „Gazprom“?
L.L. Taip, jau esu sakęs, kad S. Lavrovas yra paminėjęs „mūsų nesėkmingą dialogą“, kaip jis teigia. Ir tai yra Trečiasis paketas. Jis sako, kad tai yra Lietuvos ir Rusijos reikalas.
N.P. Jie nori atidėti ar iš viso jo atsisakyti?
L.L. Ne, „Gazprom“ pozicija yra, kad mes visą šitą reikalą nutrauktume. Ir tada toliau kalbėtis. Bet aš dar kartą paaiškinau, kad, deja, taip nėra. Ir mes kartu galvokim. Galima ginčytis, kaip čia tas atsirado, kodėl mes čia vieninteliai tą darom, galima galvoti kaip čia buvo, gal galima buvo kitaip padaryti, bet kadangi yra taip, tai EK yra tikrai vieninga nuomonė. Dabar yra tas momentas, kai mes privalom principingai laikytis šitos pozicijos.
N.P. O dėl Lietuvos kreipimosi į Stokholmo arbitražą buvo kalbama? Ar buvo konkretus prašymas jį atsiimti?
L.L. Ne, tokio konkretaus prašymo nebuvo, bet aš manau, kad tai sudedamoji viso šito reikalo dalis.
N.P. Ar gali Lietuvos tarptautiniam autoritetui pakenkti tokie atvejai, kaip japonų „Hitachi“ atominių paslaugų atsisakymas arba naujausias Seimo komiteto siūlymas neįsileisti „Chevron“ žvalgyti skalūnų dujų?
L.L. Dabar nėra to atsakymo. Atskiri pavieniai pareiškimai, kurie pasirodo: mes nenorim elektrinės arba mes norim. Aš prisijungiau į chorą tų, kurie nori, kai jau būtų aišku, bet viskas bus aišku gegužės viduryje, kai bus Seimui pateikta peržiūra.
Dėl skalūnų. Kai kurių specialistų teigimu, dujų galim turėti 30–50 metų. Ar mes tokie turtingi, kad net nenorėsim susiskaičiuoti, ką mes turim. Kažkaip keistai man atrodo. Aišku, reikia patikinimo, kad nebus daroma žalos.
Bet irgi supraskim teisingai – yra čia labai daug ekonominių interesų. Ir tikrai labai daug kas nenorėtų, kad mes šitą dalyką tirtume, labai daug kas apskritai nenorėtų, kad mes tų dujų – kitokių – turėtume. Tas vienintelis vamzdis taip gerai čia kai kam.
