Kas ką aplenks?
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis rinkėjams ant lėkštutės padėjo pasiūlymą padidinti vidutinį atlyginimą iki 1 250 eurų. Neatsiliko ir socialdemokratai – neseniai įvykusiame suvažiavime mokytojams pažadėjo atlyginimus padidinti iki 1 200 eurų, o visiems kitiems – per 1 100 eurų.
Prieš ketverius metus „darbiečių“ idėjinis vadas Viktoras Uspaskichas rinkėjus kvailino pažadais pensijas padidinti iki 60 proc. vidutinio atlyginimo, o buvęs sostinės meras Artūras Zuokas perspjovė visus, pažadėdamas vidutinį atlyginimą užauginti net iki 1 855 eurų. Pažadų negaili ir kitos partijos.
Užkoduoti pasiteisinimai
Pasak Vilniaus universiteto prof. Romo Lazutkos, partijų lyderių pažadai didinti atlyginimus yra menkai pagrįsti vien todėl, kad partijos iš anksto nepaskelbia su kuriomis kitomis partijomis jungsis į koaliciją po rinkimų.
„Štai žmogus balsuoja už kurią nors partiją, nes tikisi, kad ji po rinkimų atliks tai, kas jam labai svarbu. Tačiau būna kitaip – jo remiama partija po rinkimų susijungia į koaliciją, pažadus užmiršta, ir žmogus jaučiasi apgautas“, – aiškino prof. R.Lazutka.
Vėliau, kai rinkėjai pareikalaus atsiskaityti, politikai turės argumentų. „Jie kaltins opoziciją, Briuselį ar veiksnius pasaulinėje rinkoje. Kita vertus, tiek politikai, tiek daugelis rinkėjų, manau, supranta, kad pažadus, duotus prieš rinkimus, reikėtų vertinti atsargiai“, – sakė DNB vyriausioji ekonomistė Jekaterija Rojaka.
Politikai kaltins ir rinkėjus. „Jie sakys: štai mes žadėjome ir galėjome tai pasiekti, bet jūs, rinkėjai, nepakankamai mus palaikėte, todėl teko jungtis į koaliciją su kitomis partijomis ir keisti programą“, – aiškino partijų elgesio niuansus R.Lazutka.
Ir taip gyvensime tol, kol Lietuvoje nenusistovės tobulesnė partinė sistema, pavyzdžiui, tokia, kokia yra Didžiojoje Britanijoje.
Jaukas rinkėjams
Konkretūs skaičiai labiausiai patraukia rinkėjų dėmesį, net jeigu jie tais pažadais abejoja. Politikus galime suprasti, nes rinkėjai labai dažnai juos įvaro į kampą reikalaudami konkrečių pažadų. Psichologiją išmanantys partijų rinkimų kampanijų organizatoriai pataria politikams žadėti rinkėjams tai, ko jie neturi, ir negalvoti apie pasekmes.
„Prieš praėjusius rinkimus į Seimą tokiais pažadais labai švaistėsi Darbo partija. Daug kas šaipėsi, priešininkai kritikavo, tačiau kai ši partija į Seimą įjojo ant balto žirgo, daugelis pasigailėjo, kad nesielgė taip pat“, – prisiminė R.Lazutka.
Rinkimų laiku reikia atsargiai vertinti ir politikams artimų ekonomistų nuomones. „Tikrasis tų pažadų tikslas – atkreipti žmonių dėmesį. Patiki ar ne – tai jau kitas klausimas. Ir anksčiau, ir dabar nė viena partija nepateikė konkretaus plano, kaip ji ketina savo tikslus pasiekti“, – kritiškai vertino ekspertė J.Rojaka.
Lengva švaistytis pažadais
Ar politikai neperlenkė lazdos siūlydami tai, ko iš tiesų negali įvykdyti? Pavyzdžiui, ar gali tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai padidinti vidutinį atlyginimą?
„Aš suprasčiau, jeigu politikai žmonėms žadėtų tai, kas tikrai nuo jų priklauso. Pavyzdžiui, jie gali žadėti padidinti minimalų atlyginimą ar pensijų dydį, tačiau tik ne padidinti vidutinį atlyginimą. Jie taip pat veiksmingai galėtų pažadėti, kad kitąmet gegužė bus saulėta“, – ironizavo prof. R.Lazutka.
Iš esmės kolegai pritarė ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Valdžios institucijos turi nedaug priemonių valdyti atlyginimų dydžius. Jie gali reguliuoti tik minimalią algą ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bet negali žadėti padidinti vidutinį atlyginimą privačiame sektoriuje, kuriame dirba daugiau nei du trečdaliai darbuotojų.“
Pasak ekonomisto, daugiausia naudos politikai padarytų pažadėdami minimalią algą susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu. „Tokiu atveju jie rūpintųsi ekonomikos augimu, o nesišvaistytų priemonėmis neparemtais pažadais“, – kalbėjo N.Mačiulis.
Neturime strategijos
Pasak J.Rojakos, šalis negali augti neturėdama augimo strategijos. Tuo Lietuva ryškiai išsiskiria iš ES šalių. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva pastaraisiais metais pateko į ekonomikos augimo spąstus. Ir ne tik ji.
Į tokius spąstus jau seniai pateko ir iš jų neišsivaduoja mažiausiai ES augančios šalys: Ispanija, Portugalija, Graikija ir Italija. Pirmosios dvi šalys prieš 15 metų labai stengėsi vytis turtingąsias ES šalis, bet taip ir nepasiekė ES vidurkio. Kodėl?
„Manoma, kad taip nutiko todėl, kad išsivysčiusios ES šalys daugiau investavo į mokslą ir į naujausias technologijas“, – svarstė R.Lazutka.
Pavyzdžiui, konservatorių lyderiai siūlo rinktis pavyzdžiu Airiją. „Nepervertinkime šios šalies. Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui ji yra viena iš lyderių ES, tačiau airių gyvenimo lygis nesiekia ES vidurkio“, – tikino R.Lazutka.
Airijos ambasadorius Lietuvoje Davidas Noonanas lietuviams priminė, kad Airija labai daug investavo į švietimą. Be kokybiškai išsilavinusių darbuotojų Airija nebūtų pasiekusi proveržio pritraukdama tiesiogines užsienio investicijas. Šiuo metu visi Airijos universitetai patenka tarp 5 proc. pasaulio geriausių universitetų.
Augimo šuoliui nepasiruošę
Stojimo į ES išvakarėse netrūko politologų ir ekonomistų prognozių, kad Lietuvos ekonomika gali padaryti stulbinantį šuolį. Kad ir kaip save kritiškai vertintume, tą šuolį padarėme – ne vienus metus Lietuvos ekonomika augo 8–10 proc. BVP. Vertindami šių metų politikų pažadus, galime pamanyti, kad jie sieks dar vieno šuolio.
Ar ekonomistai regi tokias galimybes? „Labai abejoju, ar pavyks vidutinį atlyginimą ir minimalią algą padidinti 2–3 kartus. Reali ekonomika nerodo tokių požymių“, – kalbėjo J.Rojaka.
„Iki šiol, nepaisant 2008-aisiais kilusios krizės, Lietuvos ekonomika augo pakankamai sparčiai – dešimtmetį vijomės ES vidurkį sparčiausiai. Ir nereikėjo didelių pastangų, nes buvome labiausiai atsilikę, taigi tereikėjo perimti kitų šalių patirtį“, – aiškino R.Lazutka.
Lietuvos BVP augimas per pastaruosius 25 metus iš tiesų buvo įspūdingas. Tačiau tam, kad pasiektų Vakarų Europos pragyvenimo lygį, Lietuvai reikia padidinti savo BVP vienam žmogui dar keturis kartus. Tačiau kaip tik dabar mums gresia pavojus patekti į vidutinių pajamų spąstus.
Apie šį pavojų kalbėjo ir N.Mačiulis: „Prielaidų šuoliui kol kas nėra, nes mes turime daug slopinančių veiksnių, pavyzdžiui, nepalankias demografines tendencijas. Be to, Baltijos šalys jau yra pakankamai išsivysčiusios, pasiekė vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus. Dabar tik didelėmis pastangomis, pakeitę verslo aplinką ir mokesčių politiką, galėtume tikėtis iki 5 proc. BVP augimo.“
Augimo potencialo neatmetė ir J.Rojaka: „Nors yra galimybių augti sparčiau nei pastaraisiais metais (po 1,5 proc. BVP), tačiau labiau tikėtina, kad Lietuvos ekonomika augs ne šuoliais, o žingsnis po žingsnio.“
Valdžia gali tik skatinti
Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas
Politikai žada, tačiau atlyginimus moka ir gali didinti tik privatus verslas. Politikai gali nustatyti minimalų, o ne vidutinį atlyginimą. Jo dydis priklauso nuo to, kaip ūkis auga, kokia sukuriama pridėtinė vertė. Todėl, pavyzdžiui, konservatorių pateikiamą konkrečią sumą vertinu kaip jų įsivaizdavimą, o ne įsipareigojimą.
Juk jie negali įsipareigoti pasiekti to, kas nuo jų nepriklauso. Vien politinių lozungų neužtenka. Pavyzdžiui, verslas tikisi, kad valdžia pritars lankstesniems darbo santykiams. Deja, pastebiu, kad partijos, kurios žada didinti vidutinį atlyginimą, nepritaria moderniems darbo santykiams.
Noriu priminti, kad verslas yra pakankamai savarankiška sistema, kuri tiesiogiai nepriklauso nuo politikų, todėl kokie bebūtų užkalbėjimai, jeigu nėra realaus pagrindo, neverta ir kalbėti apie augimą. Valdžia gali tik paskatinti.
Laukia darbų
Danukas Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius
Aš suprantu politikus, kurie žada didinti atlyginimus, jie puikiai suvokia, kad tokius pažadus rinkėjai vertina teigiamai. Mes, verslininkai, irgi pritariame tokiems siekiams, bet taip pat norime žinoti, kaip valdžia prisidės siekiant šio tikslo.
Socialdemokratų suvažiavime paskelbtoje programoje girdėjau daug gražių šūkių, pavyzdžiui, priartinti išmokas prie ES vidurkio, bet pasigedau paaiškinimo, kaip pasiekti, kad žmonės imtųsi daug vertės sukuriančio verslo. Bandžiau to politikų paklausti, bet jie apie tai kalbėti nenori. To nerandu ir kitų partijų programose. Dar yra laiko tas programas papildyti, taigi darbdaviai iš politikų labai laukia priemonių sąrašo, pavyzdžiui, dešimt priemonių, kurių jie imsis laimėję rinkimus.
