Oficialiai pernai mieste gyventojai laikė šimtą septyniasdešimt aštuonis šunis ir tris kates.
Įsigiję šunį ar katę tvarkingi ir pareigingi šeimininkai privalo juos paskiepyti nuo pasiutligės ir užregistruoti. Tačiau šis teiginys tik teorija. Praktiškai gyvūnų egzistavimą pernai Panevėžyje įteisino trys kačių ir kiek daugiau nei šimtas šunų savininkų.
Po butus nevaikšto
Duomenis apie augintinius pateikia miesto Savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Rosita Baltutytė. Ir ji, ir visi kiti atsakingi asmenys puikiai žino, kad tikrasis keturkojų augintinių skaičius mieste yra didesnis šimtus kartų.
Priversti gyventojus registruoti namuose auginamas kates jokių būdų nėra – tikrintojai po namus nevaikšto, po butus nelandžioja, kačių neskaičiuoja.
O štai po kiemus, parkus ir aikštes vedžiojamų šunų šeimininkus prigriebti galima. Reido metu sutiktųjų, pasak R. Baltutytės, visada paprašoma augintinio registracijos dokumentų. Jeigu šuo neužregistruotas, šeimininkui surašomas administracinių pažeidimų protokolas. Įspėjimo gali neužtekti – gresia bauda iki 200 litų. Pernai buvo surašyta 18 protokolų, neregistruotų šunų šeimininkai buvo bausti. Panašiai tiek gyventojų bausta ir ankstesniais metais.
R. Baltutytės nuomone, gyventojai turėtų puikiai žinoti šunų ir kačių laikymo mieste taisykles – jos seniai nekeistos, tvarka išlikusi tokia pati. Pirmiausia savąjį augintinį reikia paskiepyti nuo pasiutligės, o tada su veterinaro išduota pažyma eiti į Butų ūkio tarnybą, į „Panevėžio būstą“ ar į bendrovę „Specialus autotransportas“. Ten gyvūnas bus užregistruotas.
Atbaido mokestis
Miesto ūkio skyriaus vedėjas Antanas Karalevičius mano, kad gyventojus nuo nesudėtingos gyvūnų registravimo procedūros atbaido mokesčiai. Juk keturkojai registruojami ne už dyką. Pirmą kartą registruojant šunį už metus reikia sumokėti 30 litų, registruojant katę – 5 litus.
Metams praėjus registraciją reikia pratęsti. Pakartotinai už šunį mokami 5 litai, o katė perregistruojama veltui.
Daugiabučiuose laikantiesiems šunis ar kates kaimynų sutikimo nereikia. Kaip teigia R. Baltutytė, kaimynų atsiklausti reikėdavo prieš keletą metų, tuomet be jų sutikimo gyvūnų neregistruodavo. Tačiau Vyriausybės atstovui įžvelgus, kad tokie reikalavimai nusižengia įstatymui, į kaimynų nuomonę numota ranka, reikalavimai panaikinti.
Akivaizdu, kad gyvūnų registravimo taisyklės netobulos. Ar nevertėtų tokios praktikos visai atsisakyti? Juk kai tiek teregistruojama ir materialinės naudos mažai, tikrasis gyvūnų skaičius mieste matomas tik kaip per tirštą miglą. Gyvūnų registravimu mažai rūpinamasi ir kituose šalies miestuose. Štai sostinėje pernai užregistruota apie pusantro tūkstančio kačių ir maždaug devyni tūkstančiai šunų. Atsižvelgiant į miesto gyventojų skaičių, aišku, kad jų turėtų būti keleriopai daugiau.
Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė R. Baltutytė teigia, jog atsisakyti registracijos negalima. Vietines rinkliavas reguliuoja Rinkliavų įstatymas, privaloma jo laikytis.
„Visuomenę būtina dar plačiau informuoti, supažindinti su taisyklėmis, reikalavimais, raginti skiepyti, registruoti savo augintinius“, – sako specialistė.
Gyventojai turėtų žinoti, kad metams praėjus būtina registruoti iš naujo arba, jeigu gyvūno nebėra, reikia jį išregistruoti, nes gali susikaupti skola.
Kaime neregistruoja iš viso
Kaimų gyventojai savo šunis ir kates galėtų užregistruoti seniūnijose. Tačiau norinčiųjų ryžtis tokiam žingsniui neatsiranda. „Kaimuose žmonės ir taip neturi pinigų, kas dar mokės už tai, kad laiko katę ar šunį?“ – klausia Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys.
Seniūnijų vadovams tenka drausminti palaidų, agresyvių šunų šeimininkus, o į registravimą dėmesio kreipiama gerokai mažiau.
Velžio seniūnui irgi ne kartą teko kalbėtis su netinkamai keturkojus prižiūrinčiais gyventojais, priminti jiems taisykles.
A. Bakšys įsitikinęs, kad nei kaime, nei mieste tvarkos nebus, kol nebus įgyvendintas visuotinis gyvūnų identifikavimas mikroschemomis. „Jeigu valstybė kompensuotų mikroschemų įdiegimą, situacija pasikeistų. Ir pasimetusius gyvūnus greičiau grąžintų, ir neatsakingus šeimininkus būtų galima nubausti“, – mano seniūnas. Implantai padėtų kontruoliuoti ligų plitimą, leistų kaupti kitą informaciją.
Maždaug ryžio formos ir dydžio mikroschema neskausmingai įleidžiama gyvūnui po oda. Joje visam gyvenimui užfiksuojama gyvūno tapatybė (veislė, lytis, amžius) ir šeimininko kontaktai. Implanto numeris įvedamas į nacionalinę registracijos bazę, o pasikeitus savininkui ar savininko kontaktams, gali būti keičiamas.
V. Jalianiauskienė
