„Joninės – tai vardo šventė. Joninės švenčiamos pasveikinant Joną ar Janę nupintu vainiku. Jeigu Jonas užtikdavo, kas jam vainiką ant durų kabina, tai pynėjus prie bendro vaišių stalo kviesdavo.
Vardinės bendruomenėje buvo didesnė šventė negu gimimo diena. Joninių šventimo tradicija įsigali paskutiniaisiais amžiais, kai įsitvirtina krikščionybė, o ligi to laiko, nors ir pakrikštyti, lietuviai dar ilgai lieka ištikimi seniesiems papročiams. Juos ir išlaikiusi Rasų šventė“, – akcentus dėlioja D. Šeškauskaitė. Mėnuo rado, saulė surinko
„Saulei tekant iškrinta rasa. Jeigu žiūrėsime seniausiuosius šaltinius, matysime, kad Rasas lietuviai švęsdavo visą mėnesį; nuo gegužės 25 iki birželio 25.
Kitas šios šventės pavadinimas yra Kupolės. Kupolius yra augalas, kuris jau pradėjo žydėti ir žydi visą vasarą. Jis turi tris stiebus ir primena kupolą.
Beje, kupoliais vadinami visi augalai, kurie žydi tuo metu. Iš jų pinami vainikai. Nupintus vainikus merginos mesdavo ant kupolės – aukšto šakoto medžio ar nupjautos šakos. Mesdavo, kol užmesdavo. Tai reikšdavo, kad iš kurio karto užmes, po tiek metų ir ištekės. Kitą nupintą vainiką leisdavo į vandenį“, – apie Rasos šventės tradicijas pasakoja etnologė.
– Trumpiausios vasaros nakties švenčių neįsivaizduojame be vainikų: jie pinami, mėtomi, plukdomi. Kokia vainiko prasmė?
– Vainiko pynimas rodė merginos brandą – pinti vainiką galėjo jau sulaukusios pirmųjų menstruacijų. Tai buvo tarsi ženklas visiems, kad ji jau galinti tekėti.
Apskritai, Rasos, tai – jaunimo šventė. Šventėje dalyvaudavo visa bendruomenė, tačiau didžioji dalis veiksmų simbolizuodavo antros pusės paieškas ir laimingo šeiminio gyvenimo viltis. Kaip aš sakau, vyresniesiems palikime švęsti Jonines, o jaunimui – Rasas.
– Trumpiausia vasaros naktis pažadina gaivališkas gamtos stichijas, meilės ir artumo ilgesį. Kaip sekėsi suvaldyti savo aistras mūsų protėviams tokią naktį?
– Ant kupolių užmestus vainikus merginos saugodavo, kad atėję vaikinai jo nenuimtų, nes su ta, kurios nuima, vaikinas galįs bendrauti visą naktį. Tačiau nereikia galvoti, kad šią naktį orgijos vykdavo. Na, pirmoji sužadėtinių naktis po paparčiu tikrai galėjo būti, bet kad kažkas imtųsi prievartos – neįmanoma. Buvo laikomasi etiketo.
Žvelgiant plačiau, vaisingumas yra ir sveikatos požymis. Juk šokant per vestuves žiūrėdavo, ar jaunoji yra sveika. Ar raudoni jos veideliai, ar žiba akelės? Juk sakoma: „skaisčiai raudona“ – vadinasi, sveika, galės pagimdyti.
Moters gyvenimas glaudžiai susijęs su gamtos metų ciklu. Šiais metais saulė aukščiausią tašką dangaus skliaute pasieks birželio 21-ąją. Ši saulės kelionės kulminacija yra tarsi merginos brandos simbolis.
Beje, yra pastebėta, kad daugiausia vaikų gimsta kovo mėnesį – tai meilės vaikai.
Paparčio žiedo slėptuvė
– Visgi, ar paparčio žiedo ieškojimas ir nesimbolizuoja laimės iliuzijos: ieškome tai, ko rasti neįmanoma?
– Stebuklas, laimė ir yra tas gebėjimas stabtelėti, pakelti akis į dangų ir pasakyti, kad dabar, šią akimirką tikrai yra gerai. Mes galime eiti, lėkti, siekti vis daugiau uždirbti, tačiau prarasti visus jausmus, gyvenimo džiaugsmą. Bet jeigu įvertinsime ką turime, pasidžiaugsime savo šeima, vaikais, buvimu kartu, tai ir bus tasai paparčio žiedas. Todėl ir jaunimui, kuris dar tik brandina savo vaisius, labai svarbu būtent ta pilnatvės minutė, gebėjimas ją pajausti. Galbūt čia, šalia, yra tavo mergina ar tavo vaikinas...
Arnetų name vedžiau kūrybines dirbtuves Kėdainių jaunimui apie paukščio įvaizdį lietuvių tautosakoje ir mitologijoje. Džiaugiuosi, kad jaunuolius pavyko išjudinti šokiui, dainai, bet atėję jie niekuo nesidomėjo, buvo apatiški. Jeigu tokiame amžiuje jiems niekas neįdomu, jiems nieko nereikia – tai kokia mūsų ateitis?
Mūsų vaikai, deja, neturi spindesio, jų liūdnos akys. Visai nesvarbu, ar tie vaikai Kaune, Vilniuje...
Kai vaikų klausiu, kodėl jie tokie nusiminę, jie atsako, kad nieko nenutikę, jie tiesiog tokie yra. Tačiau tikrai priežastys yra giliau, jaunas žmogus negali toks būti.
Labai liūdna, kai išleidžiami didžiuliai pinigai „rok–pop“ grupei ir visi klausosi, nesuprasdami, kas tai per šventė. O šios šventės yra prasmingos savo bendruomeniškumu ir kiekvieno įsitraukimu į šventę. Svarbiausia – dalyvauti patiems, o ne stebėti. – Šiais metais ilgiausią naktį palydėsite su Dotnuvos, Akademijos ir Pajieslio bendruomenėmis. Gal galite paminėti svarbiausius ir universalius šventės akcentus?
– Labai svarbu apsirengimas: rengiamasi švariai. Kol rengiesi, pats save nuteiki, paruoši šventei. Kartais patys sau tiesiog neleidžiame šventės patirti.
Prieš šventę nusiplaunamos rankos, nuprausiamas veidas. Praeinama pro vartus, kurie ženklina šventės, apeigos vietą. Skinama žolynų puokštė, iš kurios buriama ateitis. Pinami ir ant kupolės mėtomi vainikai. Šventėje vyksta visų sferų: ugnies, žemės, vandens, saulės, oro pagerbimas malda, daina ar maisto aukojimas. Besileidžianti saulė palydima dainomis.
Saulei nusileidus, kuriamas aukuras – taip saulė tarsi grįžta į ugnį. Vyksta maisto aukojimo apeigos: aukojama duona, druska, pienas, sūris. Iš aukuro ugnies užkuriamas didysis laužas. Tasai laužas – grįžusios saulės šviesos simbolis.
Šokimas per baigiantį degti laužą būdavo tarsi pašventimas sėkmingam šeiminiam gyvenimui. Prasideda šokiai, žaidimai, skamba dainos, bendrai vaišinamasi... Ir štai, jau nespėji pažiūrėti, kad jau reikia vainikus leisti, ir paparčio ieškoti.
