Taigi pavogtojo automobilio ieškojo didelės policijos pajėgos. Šiaulių kriminalistai iš savo slaptų pranešėjų sužinojo, jog toks automobilis stovi keli kilometrai už Telšių, viename garaže Eigirdžių kaime. Tuoj pat buvo sulaikytas garažą nuomojęs Arūnas P. (25 m.). Į istorinę Žemaitijos sostinę išvyko Panevėžio kriminalinės policijos darbuotojai A. V., V. K., R. M. (pavardės redakcijai žinomos, tačiau jų neminime, nes tai seni įvykiai). Ten jie rado J. Jėčių. Pakeliui į Panevėžį šis verslininkas pabendravo su kriminalistais ir susitarė, kad šie leistų jam pabendrauti su vagišiumi...
Štai čia į areną ir išeina „tulpiniai“. Pareigūnai jiems perdavė įtariamąjį, o šie nusivežė jį į lapyną prie Velžio... Nelaimingajam teko patirti aibę kankinimų: jis buvo kabinamas už rankų, už kojų, spardomas, negailestingai daužomas beisbolo lazdomis. Lupinėdami nagus, net šeši budeliai reikalavo, kad Arūnas prisipažintų, jog pavogęs „Mercedes‘ą“, o vagystę užsakę „šmikiniai“.
Visus kankinimus „tulpiniai“ filmavo, tad kasetėje buvo užfiksuotas ir prisipažinimas. Beje, kasetė paslaptingai dingo, bet po daugelio metų atsirado kriminalinės policijos šefo K. Tūbio priimamajame.
Sudaužytas telšiškis atsidūrė areštinėje, o netrukus – ir Panevėžio ligoninėje. Su bičiuliais atvykęs sumuštojo brolis pasirūpino, kad jis skubiai būtų pervežtas į kitą miestą. Telšiškiai visiems skelbė, kad Arūną P. gabena į Kauno medicinos universiteto klinikas, tačiau nuvežė į Vilniaus 6-ąją ligoninę. Prie dirbtinio inksto prijungtam vyrui skubiai reikėjo inksto persodinimo operacijos. Draugai sugebėjo surasti donoro inkstą Maskvoje, tačiau pargabenti jo į Vilnių nebesuspėjo – Arūnas P. mirė. Prieš mirtį jis suspėjo papasakoti saviškiams, kas jį mušė ir kankino, be to, pasakė, kad viskas buvo filmuojama.
Vėliau Arūno P. brolis bandė ieškoti teisybės, tačiau po pokalbių su „tulpiniais“ niekam apie tai pasakoti neturėjo jokio noro. Už įtariamojo perdavimą banditams buvo nuteisti tik jį vežę policininkai.
Direktorius nekaltas
Tačiau po kurio laiko Panevėžyje atsirado žmogus, – o tai buvo Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vadovas Gintautas Sereika, – kuris pasiryžo įrodyti, kad nusikaltimą organizavo J. Jėčius.
1996 metų vasario 8 dieną viešbučio „Nevėžis“ direktorius J. Jėčius buvo sulaikytas. Jau kitą dieną Vilniaus apygardos teismas patvirtino prevencinį jo sulaikymą 60 dienų. (Tuo metu galiojo įstatymas, kuris leido prevenciškai sulaikyti žmogų ryšium su banditizmu, nusikalstamu susivienijimu ir asmens terorizavimu.) Dar po mėnesio buvo atnaujinta Arūno P. nužudymo byla, o J. Jėčiui pateiktas kaltinimas kaip nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis vykdytojui.
Verslininkas už grotų praleido net 15 mėnesių. Ten prarado daug sveikatos, susirgo nepagydoma liga, o galų gale buvo išteisintas ir paleistas – prokurorui nepavyko surinkti J. Jėčiaus kaltės įrodymų.
1996 metų gruodžio 30 dieną J. Jėčius Lietuvą apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui. Kaip žinia, ten bylos nagrinėjamos metų metais, tad jos pabaigos verslininkas nesulaukė. Už grotų buvo palaužta sveikata, jo giminės sakė, kad nelaisvėje jis dargi buvęs sumuštas. 1999 metų balandžio 9 dieną J. Jėčius mirė.
Pareiškėjo našlė, norėdama tęsti bylą, kreipėsi į teismą. Strasbūre jai buvo išaiškinta, kad jeigu pareiškėjas miršta bylos dėl suėmimo neteisėtumo nagrinėjimo metu, įpėdiniai arba artimieji giminaičiai iš principo gali tęsti bylą jo vardu.
Teismas Strasbūre
J. Jėčiaus byla buvo viena iš pirmųjų bylų, kai Europos Žmogaus Teisių Teisme nagrinėtas nuskriausto Lietuvos piliečio skundas prieš savo šalį.
J. Jėčiui, o vėliau jo žmonai teisme atstovavo vilnietis advokatas Kęstutis Stungys, o Lietuvos interesus gynė tuometinis teisingumo viceministras Gintaras Švedas. Jis bandė įrodyti, kad Lietuvos teisėjai ir prokurorai turėjo teisę įtariamąjį laikyti suimtą 14 mėnesių ir 26 dienas, nes J. Jėčius buvo kaltinamas nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis. Be to, dalis jo suėmimo buvo pagal tuo metu galiojusį Prevencinio suėmimo įstatymą.
Tačiau Strasbūro teisėjai buvo kitokios nuomonės: jie manė, kad įtarimas, jog J. Jėčius įvykdė nužudymą, iš pradžių galėjo pateisinti jo suėmimą, bet jis negalėjo būti „reikšmingas ir pakankamas“ pagrindas laikyti jį suimtą beveik 15 mėnesių, ypač kai šio įtarimo nepagrįstumą įrodė teismas, išteisinęs įtariamąjį.
J. Jėčiaus advokatas prašė, kad Lietuva jo ginamajam sumokėtų 256 878 litų kompensaciją už dėl kalinimo prarastą uždarbį, 8600 litų – už papildomą maistą, 1500 litų – už vaistus, taip pat 191 600 litų už kalėjime patirtas moralines ir fizines kančias. Mūsų Vyriausybė teigė, kad visos šios sumos yra per didelės.
Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgęs į visus įrodymus, nustatė, kad valstybė J. Jėčiui per 3 mėnesius turi sumokėti 60 000 neturtinei žalai atlyginti ir dar 40 000 litų bylinėjimosi išlaidoms padengti. Pinigai buvo sumokėti našlei J. Jėčienei.
Po to, kai J. Jėčiui pavyko laimėti prieš Lietuvą, skundai į Strasbūrą pasipylė kaip iš gausybės rago. Daug kas tikėjosi gauti milijonus, tačiau mažai kas juos gavo. Kol kas daugiau už J. Jėčių yra prisiteisęs tik Arvydas Stašaitis – 104 880 litų. Tiek pat, kiek ir J. Jėčiui, Strasbūro teismas priteisė Adolfui Šleževičiui, 1993–1996 metais buvusiam Lietuvos ministru pirmininku. Visiems kitiems priteistos pinigų sumos buvo gerokai mažesnės.
Reikia atminti, kad parašyti skundus į Strasbūrą kainuoja nepigiai. Advokatų, kurie specializuojasi rengti bylas Žmogaus Teisių Teismui, yra tik keli, o jų paslaugos kainuoja net iki 40 000 litų ir brangiau.
Konkurentai irgi nesnaudė
Tais 1993–1998 metais Panevėžyje veikė ne tik „tulpiniai“. Automobilių vagystėmis, reketu ir skolų išlupinėjimu vertėsi irgi žiaurūs „žemaitukai“. Jie kariavo su žlugusią „centro“ grupuotę pakeitusiais „šmikiniais“.
Keturių „žemaitukų“ nusikaltimas Palangoje buvo pašiurpinęs visą Lietuvą. 1996-ųjų pavasarį dingo dvi jaunos palangiškės... Policija nustatė, kad merginas pagrobė Panevėžio „auksinis jaunimas“ – R. Sutkus, N. Cechanavičius, V. Šidagis ir E. Pauliukonis. Šie, jausdami, kad pareigūnai eina jų pėdomis, movė iš Lietuvos, tačiau pasislėpti nepavyko. Jie buvo sulaikyti Rusijoje ir deportuoti į mūsų šalį, o tardomi parodė, kur miške užkasti nukankintų merginų lavonai...
Tuo metu manyta, kad „žemaitukai“ nužudė ir su „šmikiniais“ siejamus brolius N. ir D. Stirbius. Vienas jų buvo nušautas, o kitas – pervertas plieniniu strypu. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai „tulpinių“ darbas.
Kentėjo ir patys „žemaitukai“. Keli jų buvo pasodinti už grotų prevencine tvarka, keli įkalinti už merginų nužudymą, keli buvo nužudyti.
Na o „šmikiniai“ buvo įdomūs tuo, kad buvo pasiskirstę kariniais laispniais, vadino vienas kitą generolais, leitenantais. Bemaž atvirai „apsaugą“ siūlančius gaujos narius policija susodino už grotų. Buvo sulaikytas ir pats Šmikis – G. Korotkovas. Visa grupė „šmikinių“ buvo nuteista palyginti labai švelniomis bausmėmis už vagystes, mat prokurorams nepavyko įrodyti organizuotos gaujos egzistavimo.
Iš kolonijos buvęs „šmikinių“ vadas į Panevėžį negrįžo – apsistojo Vilniuje. Senojo „amato“, žinoma, nemetė. Įkliuvo 2004-aisiais, kai kartu su dar vienu panevėžiečiu – Kęstučiu Vaitiekūnu – įsibrovė į namą Fabijoniškių gatvėje ir apiplėšė šeimininką. K. Vaitiekūną teismas nuteisė kalėti 4 metus, o G. Korotkovą ¬– 4 su puse metų.
Žilvinas Vizgirda
Kitame „Akistatos“ numeryje:
Cibės laidotuvės
Trys lavonai „Mazdoje“
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)
