Teisme buvo įrodytos dar trys Panevėžio banditų įvykdytos žmogžudystės. Byla buvo išnagrinėta per 7 mėnesius. Antrasis „tulpinių“ teismas, bent jau palyginti su trečiuoju, truko visai neilgai. Vilniaus apygardos teismą byla pasiekė 2003-iųjų kovo mėnesį, o jau tų pačių metų spalio 31-ąją paskelbtas nuosprendis.
Teisėjams ši byla nebuvo labai sunki, nes tiek Dainius Skačkauskas, tiek Virginijus Baltušis pripažino savo kaltę dėl visų jiems pateiktų kaltinimų. Teismo nesulaukęs ir nusižudęs Valdas Blinkevičius buvo parašęs prisipažinimą. Vienintelis nesklandumas buvo tas, kad taip ir nepavyko surasti nužudytosios Danutės Džiuvienės (56 m.) palaikų. Jos vyro Juliaus (54 m.) kūnas buvo iškastas 2002-ųjų gegužę – smarkiai suiręs, tad tapatybė nustatyta tik po ekspertizės.
Verslininkų žūties versijos
Taigi 2000-ųjų birželį Kupiškio rajono Drulėnų kaime buvo surastas tuščias J. Ir D. Džiuvių automobilis. Iš savo namų Panevėžio rajone, Margių kaime, sutuoktiniai buvo išvažiavę prieš tris dienas. Tėvų pasigedo jiems neprisiskambinę vaikai. Jie ir parašė pareiškimą policijai.
Kadangi automobilis buvo surastas prie pat Kupiškio marių, tvarkingai užrakintas, su viduje paliktais registracijos dokumentais, tai iškelta versija, kad sutuoktiniai galėjo nusižudyti. Narai išbraidė Kupiškio marias skersai ir išilgai, tačiau dingusiųjų Džiuvių nerado.
Artimieji neabejojo, kad iš Žaliosios girios glūdumoje stovinčios sodybos, aptvertos aukšta siena ir saugomos keturių šunų, Džiuvės buvo išvilioti pranešus jiems kokią svarbią naujieną. Išvykta skubiai – ant stalo buvo palikti nesuvalgyti sumuštiniai, neišgertas kavos puodelis.
Tarp nagrinėjamų versijų buvo minimi ir verslo reikalai – Džiuvės tuo metu Panevėžyje turėjo sifonų užpildymo įmonę, tad svarstyta, ar nesusidorojo su jais konkurentai, kurių įmonė dar anksčiau buvo nusiaubta.
Nepasitvirtinus šiai versijai, dingimas buvo siejamas su bankui turėtu grąžinti kreditu. Kaip tik praėjus 3 dienoms nuo tada, kai dingo, J. Ir D. Džiuvės būtų turėję bankui grąžinti pirmąją įmoką – 12 000 litų.
Už skolą – mirtis
Kaip vėliau paaiškėjo, būtent dėl tokios sumos Džiuvės ir buvo nužudyti. Su verslininku ir jo žmona „tulpiniai“ susidorojo dėl to, kad 12 000 litų skolos negrąžino pačiam Virginijui Baltušiui. „Tulpinių“ vadeivos akimis, tai buvo baisiausia nuodėmė, verta tik mirties bausmės...
Šioje žmogžudystėje kartu su V. Baltušiu dalyvavo Algimantas Vertelka, Audrius Andrušaitis, Dainius Skačkauskas, Romualdas Čeponis, taip pat žemesnio rango pagalbininkai Giedrius Liubartas, Ramūnas Narbutas, Aleksandras Lebedevas. Duobės būsimoms aukoms buvo iškastos iš anksto – viena prie Panevėžio vandens valymo įrenginių, kita – netoli Panevėžio esančiame miške.
Sutuoktinius Džiuves ketinta pagrobti jau birželio 21-ąją, tačiau tą dieną J. Džiuvė važinėjo su dar keletu žmonių, tad operaciją teko atidėti.
Sutuoktinių „Mercedes‘ą“ pavyko sustabdyti kitą dieną – kaip jau įprasta, banditai buvo persirengę policininkais. Surišti, su maišais ant galvų J. ir D. Džiuvės buvo nuvežti į „tulpinių“ vadavietę „Agato“ klube. Čia V. Baltušis ir paleido šūvį į galvą J. Džiuvei... Jo žmona dar išgyveno kelias siaubo valandas. Ją tas pats V. Baltušis nušovė, kai „tulpiniai“ sugrįžo užkasę jos vyro lavoną...
J. Džiuvė sovietmečiu buvo garsus žmogus motociklų sporto pasaulyje. Jis vadovavo „Linų pluošto“ sporto klubui bei Vaikų ir jaunių sporto mokyklai. Kaip tik tame klube sportavo ne vienas būsimasis „tulpinis“, pats J. Džiuvė buvo A. Vertelkos treneris. Tačiau banditai nei sentimentų, nei gailesčio nejautė – tiesiog naikino visus jiems neįtikusius.
Niekuo dėtos aukos
Teisme buvo įrodyta, kad V. Baltušis nušovė ir Virginijų Marščionką-Maršalą. Su juo „tulpiniai“ buvo nusprendę susidoroti dar 1993 metais. Girdi, Maršalas kėsinęsis į V. Baltušį ir Saulių Janonį, tad už tai turįs atsakyti. V. Marščionka jautė, kad „tulpiniai“ jį medžioja, todėl kiek įmanydamas saugojosi. Kiekvieną kartą prieš sėsdamas į automobilį apžiūrėdavo, ar nėra po juo sprogmenų, nenakvodavo namuose.
Kelis kartus likimas jam buvo palankus. Sykį „tulpiniai“ iš latvių nusipirko sprogmenų ir pritvirtino juos prie V. Marščionkos pažįstamo Algirdo Stundžiaus automobilio, nes žinojo, kad juo turi važiuoti ir Maršalas. Taip ir buvo. Pasaloje sėdėję S. Janonis ir V. Baltušis sulaukė ryto, kai A. Stundžius, V. Marščionka ir dvi merginos susėdo į užminuotą „Toyotą“. Po kurio laiko iš paskos važiavęs V. Baltušis paspaudė nuotolinio valdymo mygtuką... Sprogimas nuplėšė automobilio priekį, išdužo kelių namų langų stiklai, tačiau tas, kuriam buvo skirta bomba, visai nenukentėjo. Apkvaitęs nuo sprogimo, V. Marščionka iš karto spruko iš įvykio vietos. Užtat nukentėjo visai nekalti žmonės. Priekyje sėdėjusiai Ingridai lūžo koja, o štai A. Stundžius po kelių dienų ligoninėje mirė.
Dar po kurio laiko buvo apšaudytas Maršalo automobilis. Kulka pataikė jam tiesiai į galvą, bet V. Marščionka išgyveno.
Kankindami rovė dantis
Galop „tulpiniai“ į pagalbą pasitelkė šiaulietį Alvydą Juodrį. Šis vyriškis Beno pravarde tarp nusikaltėlių buvo pagarsėjęs kaip samdomas žudikas. Vėliau Klaipėdoje pateko į policijos pasalą ir nusišovė.
Taigi tada A. Juodris atviliojo V. Marščionką, pasiūlęs jam pigiai pirkti narkotikų. Vyrai sutarė susitikti Radviliškio rajone prie Arimaičių ežero. Nieko neįtardamas, V. Marščionka nuvyko į sutartą vietą, tačiau Beno nesulaukė. Užtat sulaukė „tulpinių“. Šie, persirengę „Aro“ pareigūnais, jį sustabdė jau begrįžtantį Panevėžin. V. Baltušis paguldė V. Marščionką ant kelio, o D. Skačkauskas surakino antrankiais. Atvežtas į tą patį „Agato“ klubą, V. Marščionka buvo žiauriai kankinamas. „Antrajame pastato aukšte jis buvo prirakintas prie vamzdžio, – teisme pasakojo D. Skačkauskas. – Mačiau, kaip R. Čeponis replėmis kruvinam Maršalui ištraukė dantį, o po to tomis replėmis žnaibė krūtinę“. D. Skačkauskas paliudijo matęs, kaip V. Baltušis šovė V. Marščionkai tiesiai į galvą. Vėliau slėpdami pėdsakus, banditai metalui skirtu pjauti pjūkleliui supjaustė nužudytojo lavoną.
„Aš nupjoviau ranką, A. Vertelka – kojas, A. Andrušaitis – galvą“, – pasakojo D. Skačkauskas. Panašiai teisme kalbėjo ir V. Baltušis. Kaip tik pasakodamas apie V. Marščionkos nužudymą jis sakė esąs kalčiausias ir nevertas gyventi.
Supjaustytas Maršalo lavonas buvo sudegintas metalinėje spintoje, o jo pelenai išbarstyti Nevėžyje.
Nuosprendis
Kiti du teisiamieji – A. Andrušaitis ir A. Vertelka – teisme savo kaltę neigė ir sakė, esą byla esanti sufabrikuota, o V. Baltušis parodymus davęs „prifarširuotas“ vaistų.
Tačiau teisėjai buvo kitos nuomonės. Už V. Marščionkos ir sutuoktinių D. ir J. Džiuvių nužudymą V. Baltušiui, A. Vertelkai ir A. Andrušaičiui skirtas įkalinimas iki gyvos galvos. D. Skačkaukas buvo apkaltintas tik nusikaltimo slėpimu, neteisėtu laisvės atėmimu, pareigūno vardo pasisavinimu, o bausmės vykdymas jam buvo atidėtas.
Visi trys nuteistieji iki gyvos galvos Vilniaus apygardos teismo nuosprendį apskundė aukštesniajam teismui.
Kitame numeryje:
Sukasi apeliacinių teismų karuselė
Žilvinas VIZGIRDA
