Apie tai – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pokalbis su KRS generaliniu direktoriumi Pauliumi Grigu ir viešųjų pirkimų teisės ekspertu, advokatu Aurimu Černiausku.
Kaip nusprendžiama dalyvauti statybų konkurse?
Kai pamatote statybų konkursą, kaip nusprendžiate, ar jame dalyvauti, ir ką pirmiausia tikrinate?
P. Grigas: Be abejo, pasižiūrime, ar tai mūsų srities konkursas, nes mes esame infrastruktūros statytojai. Jeigu konkursas atitinka tai, ką darome ir mokame, tada atsiverčiame dokumentaciją ir pradedame žiūrėti, ar nėra reikalavimų, kurių neatitiktume. Galbūt tai būtų patirties ar kokie nors kiti kriterijai, kurių dabar retai, bet kartais pasitaiko.
Jeigu matome, kad viską atitinkame, pradedame skaičiuoti, rengiame dokumentaciją ir teikiame pasiūlymą konkursui. Šiaip visas procesas labai paprastas. Tik kai prasideda dalyvavimas, priklausomai nuo projekto kokybės, gali kilti klausimų, kurie mums neaiškūs. Tada pradedame teikti paklausimus, bendrauti su užsakovu, ir čia jau yra ta vieta, kur viskas gali labai išsitęsti.
Priklausomai nuo klausimų kiekio, gali paaiškėti, kad konkursas labai prastai paruoštas arba užsakovas turėjo visiškai nerealių įsivaizdavimų, kiek jis kainuos. Tada gali kilti problemų, net iki konkurso nutraukimo, nes užsakovas mato, kad neįmanoma darbų atlikti už tokią kainą ir turimą biudžetą.
Pagal kokius kriterijus vertinami pasiūlymai?
Kaip pirkimo vykdytojas nusprendžia, pagal kokius kriterijus vertins pasiūlymus?
A. Černiauskas: Įprastai pirkimai vertinami pagal kainos arba kainos ir kokybės kriterijus. Yra ir sąnaudų bei kokybės kriterijus, bet tokių pirkimų iš esmės nematau. Kalbant apie tai, kada kuris kriterijus taikomas, tikriausiai didesniuose pirkimuose vien kaina nėra taikoma. Iš to, ką girdžiu iš pašnekovo, tikriausiai techninio darbo projekto pirkimuose kaina yra esminis kriterijus.
Tada nepasakyčiau, kad mažiausiai motyvuotas, bet tikriausiai bene mažiausiai pasiruošęs tinkamai parengti projektą projektuotojas paruošia tą pirmą žingsnį. Jeigu jis būna žengtas ne ta kryptimi, iš esmės tada atsiranda spąstai.
Kurį kriterijų pasirinkti, yra perkančiosios organizacijos reikalas. Įstatymas numato reikalavimą, kad 50 proc. pirkimų būtų atliekama pagal kainos ir kokybės santykį. Sakyčiau, situacija tikrai keičiasi ir laikotarpis, kai vien kaina buvo esminis kriterijus, jau praėjo. Tikrai ne visada mažiausia kaina lemia laimėjimą.
Kaip matuojama kokybė?
P. Grigas: Bet, pavyzdžiui, kaip mes matuojame kokybę?
A. Černiauskas: Kokybę matuojame, pavyzdžiui, pagal darbų atlikimo terminą. Jeigu perkančioji organizacija numato, kad darbas turėtų būti atliktas per dvejus metus, ir šalia to nustato ekonominio naudingumo kriterijų, pagal kurį už mėnesiu, dviem ar trimis trumpesnį terminą automatiškai skiriamas didesnis balas, tada laimėtojas atrenkamas pagal kainos ir ekonominio naudingumo kriterijų sumą.
Tarkime, už ekonominį naudingumą skiriama 10–20 balų, o 80 proc. viso vertinimo sudaro kaina. Taip, ji yra didžiausia dedamoji, bet nėra lemiama. Tuo labiau kad sektoriuje pelningumas turbūt siekia 10–12 proc., galbūt kažkam – 8 proc. Jeigu darbus atliksime greičiau, gali būti, kad viršysime net ir pelningumo kriterijų.
Kokybės kriterijus taip pat gali būti patirtis, tarkime, statybų vadovo patirtis. Tie kriterijai gali būti įvairūs. Gali būti, kad mažesnėse perkančiosiose organizacijose personalas yra mažiau pasirengęs vykdyti didelius ar didesnius pirkimus. Tokiu atveju kaina automatiškai tampa lengvesniu būdu parengti pirkimo dokumentaciją.
Papildomi kriterijai ir piktnaudžiavimo rizika
P. Grigas: Bet iš patirties galiu pasakyti, kad kai tik atsiranda papildomų parametrų, pavyzdžiui, greitis, jis negarantuoja nei kokybės, nei to, kad darbus tikrai pavyks atlikti per numatytą terminą. Manau, bet kokie tokie parametrai sudaro galimybę piktnaudžiauti. Mes tikrai matome daug piktnaudžiavimo atvejų, ypač rajonuose, kur perkančiosios organizacijos samdo konsultantus.
Pavyzdžiui, Vilniaus miestas pats samdo specialistus, todėl čia iš tikrųjų viskas labai skaidru. Bet paimkime mažesnius rajonus. Jie pasisamdo konsultantų įmones, dažniausiai dar ir teisininkus, ir prideda visokiausių parametrų. Tų parametrų pridėjimas realiai mažina konkurenciją. Manau, šiandien tai visiškai nesusiję su kokybe. Tai susiję su siekiu padaryti įtaką tam, kas ateis į projektą arba laimės konkursą.
Paskui, net ir pasiūlęs trumpiausią terminą, ateisi pas užsakovą ir sakysi, kad dėl objektyvių priežasčių nepavyksta darbų atlikti. Tau pratęs terminą ir darbus atliksi taip, kaip iš pradžių ir buvo normaliai tikėtasi. Todėl aš labai skeptiškai į tai žiūriu. Iš mūsų karčios patirties – kai tik pamatai daugiau parametrų, iš karto gali įtarti piktnaudžiavimą.
Ar sutiktumėte su tokia nuomone?
A. Černiauskas: Iš dalies tikrai sutikčiau, kad kuo daugiau ekonominio naudingumo kriterijų, tuo didesnė tikimybė, jog jie gali būti parengti konkrečiam tiekėjui. Tikriausiai jis atitiks juos visus ir galės surinkti maksimalius balus. Taip pat, iš to, ką girdžiu, kokybė tikriausiai labai tiesiogiai susijusi su kvalifikacija.
Kvalifikaciniai reikalavimai irgi yra tam tikras kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar gali dalyvauti. Kaip sakote, turite ar neturite sertifikatų, kurių reikalaujama ir kurie būtini konkrečiam pirkimui. Perkančioji organizacija negali tiesiog sugalvoti, kad kuo daugiau sertifikatų turi tiekėjas, tuo jo kvalifikacija konkrečiame pirkime bus geresnė. Dalies tų sertifikatų galbūt net nereikės.
Todėl per kvalifikaciją, galbūt iš dalies per ekonominio naudingumo kriterijus, tikrai nereikėtų jų labai daug prisidėti. Kuo daugiau kriterijų, tuo sudėtingesnis pats pirkimo procesas. Kaip girdžiu, susidaro įspūdis, kad pats procesas didžiajai daliai dalyvių bus bevaisis, nes jis ves prie konkretaus tiekėjo.
P. Grigas: Aš tikrai turėčiau suabejoti, ypač dėl tų sertifikatų. Lietuvoje statybų teisė labai reglamentuojama, turbūt kaip niekur kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Čia visi turi turėti atestatus, sertifikatus ir visa kita.
Tai yra didelis protekcionizmas, kaip aš pasakyčiau. Mes turbūt apsisaugome nuo užsienio įmonių, kurios galėtų ateiti ir konkuruoti. Gal iš dalies tai ir gerai, nes viskas daugiausia lieka vidaus rinkoje. Bet kai tik atsiranda kokie nors papildomi atestatai, reikalavimai turėti kažkokį „auksinį“ statybos vadovą, kuris būtinai būtų įgyvendinęs tokius ir tokius projektus, iš karto matyti, kad konkursas aiškiai paruoštas.
Kai tik pamatai nestandartinius reikalavimus, iš karto matai piktnaudžiavimą. Mes dalyvaujame beveik visuose su infrastruktūra susijusiuose konkursuose ir tikrai tai matome. Manau, neturėtų būti vertinama vieno konkretaus statybos ar projekto vadovo specifinė kvalifikacija, nes visos konkurse dalyvaujančios įmonės turi atestatus. Tai yra standartas. Pagal įstatymą net negalėtum statyti neturėdamas atestatų.
Manau, jeigu šiandien vis tiek turime mažiausios kainos principą, pirmiausia galėtume organizuoti „design and build“ konkursus. Užsakovas turi aukšto lygio reikalavimus, o tu ateini, išsiaiškini, suprojektuoji, pastatai ir pateiki galutinę kainą. Tada būtų visiška atsakomybė. Iš kitos pusės, siekiant apriboti rangovus, kurie galbūt nėra visiškai pajėgūs, reikėtų prašyti laidavimo. Pavyzdžiui, iš karto reikalauti draudimo bendrovės laidavimo. Yra konkursas – duok milijoną.
Manau, šioje vietoje iš karto atsisijotų vienadienės, neseniai įkurtos įmonės, kurios neturi pakankamai žmonių, pinigų, patirties ir visa kita. Pagal finansinę padėtį gali pamatyti, kas realiai pajėgus, o kas ne. Čia nieko daug nereikia galvoti. Tačiau kai tik atsiranda papildomų kriterijų, atsiranda ir piktnaudžiavimas. Niekas nenori nustatyti finansinių reikalavimų, nes dažniausiai tos įmonės būna silpnos.
Ar papildomi finansiniai reikalavimai būtini?
Kaip manote, ar tokie papildomi reikalavimai reikalingi?
A. Černiauskas: Ir taip, ir ne. Kiek tada rinkoje liks dalyvių? Kiekvienas papildomas reikalavimas faktiškai mažina jų skaičių. Ypač jeigu tai susiję su finansais. Tikrai savo praktikoje turiu tokių pirkimų, kuriuose nustatytas finansinis reikalavimas, mano giliu įsitikinimu, yra visiškai nepagrįstas. Turi įšaldyti labai didelę lėšų dalį visam projektui vien dėl to, kad pirkimas iš esmės paruoštas kažkam konkrečiam dalyvauti ir laimėti.
O visi kiti, įšaldę tą lėšų dalį, patirs labai didelių nepatogumų. Galbūt net apribos savo dalyvavimą kituose pirkimuose. Nežinau, ar tai užtikrins kokybę, nes kokybės matas, mano supratimu, vis tiek tiesiogiai susijęs su kvalifikacija. Tebūnie visi atitinka minimalią kvalifikaciją, nes mes kalbame būtent apie minimalią. Ji vis tiek yra tas pats dugnas, nuo kurio reikia atsispirti.
Tada visi kiti kriterijai, pavyzdžiui, užsakovo pažymos, parodančios, ar darbai atliekami laiku. Kalbame apie įvykdytas sutartis kaip kriterijų, kuris šiandien puikiai taikomas. Kitaip aš nematyčiau, kaip pirkimuose būtų galima įvertinti kokybę pačioje pradžioje, ypač projektavimo dalyje.
Ten tikriausiai niekas netaiko įvykdytų projektų kriterijaus, bet nesu ekspertas, reikėtų žiūrėti kiekvieną pirkimą atskirai. Nemanau, kad niekas netikrina projektuotojų. Manau, tikrina, bet tik pagal minimalius reikalavimus. Jeigu projektuotojas juos atitinka, tikriausiai jis padarys puikų projektą.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
