Tris vaikus auginantis P. Grigas neslepia, kad šiandien išlaikyti vaikų motyvaciją ir apsaugoti juos nuo nuolatinio išorės triukšmo – nelengva užduotis. Verslininkas pasakoja apie savo šeimos taisykles, požiūrį į kišenpinigius ir įsitikinimą, kad aiškios ribos bei gebėjimas pasakyti „ne“ yra ne mažiau svarbūs už norą suteikti vaikams viską, ko jie prašo.
Ekranai ir socialiniai tinklai – priklausomybė, kurią gali sukurti patys tėvai
Visuomenėje vis dažniau diskutuojant apie išmaniųjų telefonų naudojimo ribojimą mokyklose ir vaikų įsitraukimą į socialinius tinklus, P. Grigas laikosi griežtos pozicijos.
„Nuskambėsiu nepopuliariai, bet manau, kad šiandien vaikams reikia leisti minimumą to, ko jie nori. Ypač kalbant apie socialinius tinklus. Aš absoliučiai pasisakau už tai, kad vaikams bent iki 16 metų būtų visiškai uždrausta prieiga prie nekontroliuojamų socialinių medijų ar susirašinėjimo kanalų. Nekontroliuojami susirašinėjimai ir srautai jaunam žmogui daro žalą: iš čia kyla psichologinės patyčios, seksualinis priekabiavimas, savivertės griovimas. Socialiniai tinklai ir įrenginiai yra pirmasis draugas, kuris atsisuka prieš pačius vaikus“, – įspėja verslininkas.
Jo teigimu, priklausomybė nuo ekranų neretai prasideda nuo pačių tėvų sprendimų, kai, siekiant ramybės ar laiko sau, vaikui į rankas įduodamas telefonas arba planšetė.
„Mes patys su jaunėle dukra, kai jai buvo treji metukai, buvome padarę didžiulę klaidą – restorane duodavome planšetę su animaciniais filmukais, kad tik ji sėdėtų ramiai. Kai supratome, kad ji pradėjo reikalauti to keldama skandalus, priėmėme griežtą sprendimą. Pasakėme, kad filmukai „išvažiavo“. Kitą vasarą ji restorane piešė, žaidė su kitais vaikais ir visiškai pamiršo ekranus. Tėvai dažnai eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Bet tai nėra vaiko problema – tai tėvų neadekvatumas. Vaikui sukuriama priklausomybė nuo įrenginio, o vėliau stebimasi, kodėl jis negali ramiai sėdėti automobilyje ar svečiuose be telefono rankoje“, – savo patirtimi dalijasi P. Grigas.
Kišenpinigiai – ne už buvimą geru vaiku
Kalbėdamas apie vaikų finansinį raštingumą ir pirmąsias pamokas, susijusias su pinigais, verslininkas atskleidžia, kad jo šeimoje nėra nustatytos savaitinės ar mėnesinės kišenpinigių normos. Pinigai, jo įsitikinimu, turėtų būti siejami su konkrečiu poreikiu, o ne dalijami vien todėl, kad taip įprasta.
„Mūsų šeimoje vaikams tiesiog „dėl vaizdo“ kišenpinigių nereikia. Maistą į mokyklą jie įsideda iš namų, po pamokų eina namo. Mes neproteguojame kasdienio vaikščiojimo po kavines pirkti tuščių gėrimų ar smulkmenų. Pinigų vaikai gauna tik tikslingiems renginiams ar veikloms – pavyzdžiui, kai vyresnioji dukra eina su draugėmis į mieste esantį centrą pavalgyti ar į kiną. Tačiau duoti pinigus tiesiog už tai, kad tu esi „geras“ ar už atliktas bazines namų pareigas – neteisinga. Tai neugdo supratimo, kaip pinigai uždirbami“, – teigia P. Grigas.
Verslininkas pripažįsta, kad pasiturinčiose šeimose vaikams perteikti tikrąją darbo ir uždirbto euro vertę ypač sunku. Kai daugelis dalykų lengvai pasiekiami, vaikams gali būti sudėtingiau suprasti, kiek pastangų reikia norint juos įsigyti. Vis dėlto, pasak Pauliaus Grigo, svarbų vaidmenį čia atlieka pačių vaikų iniciatyva ir noras išbandyti savo jėgas.
„Mūsų vyresnioji dukra nuo 11–12 metų pati rodė neįtikėtiną verslumą. Gyvenant Amerikoje ji gamindavo papuošalus ir pardavinėdavo juos internete ir asmeniškai siūlydama žmonėms mūsų rajone, vėliau kepdavo keksiukus, dabar parduoda drabužius „Vinted“ platformoje. Būdama 15-os metų ji jau supranta, kas yra balansas, pelnas, gali pasiskolinti iš manęs pinigų ir juos laiku grąžinti. Tačiau tai kilo iš jos pačios vidinio noro, o ne iš mūsų vertimo“, – džiaugiasi tėvas.
Svarbiausia pamoka – gyvenime nieko nėra už dyką
P. Grigo šeimoje vaikų norai nėra nei automatiškai tenkinami, nei atmetami. Verslininkas sako, kad svarbu ne tik atsakyti į prašymą, bet ir padėti vaikui suprasti, kodėl jis nori konkretaus daikto, kokią naudą šis suteiks ir kokios bus jo pasirinkimo pasekmės.
„Kai sūnus ar dukra užsinori kokio nors daikto, mes nesakome tiesiog „ne“ arba „taip, štai pinigai“. Mes analizuojame. Kam tau to reikia? Ką tas daiktas tau duos? Jei tai plastikinis, menkavertis daiktas, paaiškiname: „Taip, tu gausi 5 minučių pasitenkinimą, bet šis daiktas atsidurs šiukšlyne ir terš gamtą.“ Mes stengiamės plėsti jų kontekstą“, – pasakoja pašnekovas.
Tokie pokalbiai, jo manymu, padeda vaikams ne tik atsakingiau vartoti, bet ir suvokti, kad kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą. Ji nebūtinai matuojama pinigais – kartais tenka skirti laiko, įdėti darbo ar atsisakyti kitų galimybių.
Apibendrindamas savo požiūrį į vaikų auklėjimą ir finansinį raštingumą, P. Grigas išskiria vieną principą, kurį norėtų perduoti savo atžaloms: „Jei galėčiau vaikams įkalti į galvą tik vieną taisyklę, ji būtų tokia: gyvenime nieko nėra už dyką. Šiuolaikinis jaunimas dažnai užkimba ant „nemokamų“ dalykų, akcijų ar dovanų. Vaikams bandau išaiškinti: jei gavai gėrimą ar daiktą nemokamai, tai nėra dovana – tai reklama, už kurią tu arba tavo tėvai potencialiai susimokėsite kitoje vietoje. Pasaulyje viskas turi savo kainą, už viską galiausiai susimokama savo laiku, darbu arba pinigais. Suvokimas, kaip veikia šis mechanizmas, ir yra geriausias šarvas ateities gyvenimui.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
