Daugeliui politikų ir kai kuriems visuomenės veikėjams patinka kartoti, kad Valdovų rūmai yra paminklas ne mūsų istorijai, bet korupcijai. Kokie didžiausi įtarimai dėl Valdovų rūmų? Paskutiniu metu juos metė keistai besielgiantis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas.
Kaltinimai migloti, kalbama apie pirminę sutartį su statybos bendrove iš Panevėžio. Tačiau visuomenei nepateikta faktų, kad dėl tos sutarties buvo permokėta daugiau nei reali buvo darbų vertė. Kai tokie faktai bus paskelbti, tada bus galima rimčiau kalbėti.
Pagaliau jei kyla abejonių, tai būtina jas kuo nuodugniausiai ištirti, o ne jomis spekuliuoti siekiant savų politinių tikslų.
Nesakau, kad kultūros srityje negalima korupcija, tačiau kalbu apie atsakingą kalbėjimą, paremtą argumentais, o ne politine nauda ar noru kam nors įtikti. Aš esu tikrai už tai, kad Valdovų rūmų statybos būtų ištirtos kiek galima aiškiau ir nuodugniau, ir jei yra kaltų, jie privalo būti nubausti. Tačiau tai reikia atskirti nuo bendros idėjos – nuo pačių Valdovų rūmų. Jie jau stovi, tai yra faktas. Ir mūsų visų uždavinys yra padaryti taip, kad jie nebūtų vien tik pastatas, o jame virtų gyvenimas. Pripažinkime, ar didžiuosimės tais rūmais, jei šiandien juos vadiname korupcijos paminklu? Tad kodėl patys sau kenkiame?
Ar tik ne iš partinių sumetimų? Šio projekto vėliavnešiu tapo Algirdas Brazauskas, jam oponuojančios politinės jėgos šį projektą panaudojo kaip objektą kritikai. Ir visai nebuvo svarbūs racionalūs argumentai, pakako pavydo, kad Valdovų rūmų atstatymo laurus pasiims buvęs komunistas A. Brazauskas.
Tačiau gyvenimas keičiasi, ir šiandien valdžioje jau dešinieji ir premjeras Andrius Kubilius, kuris puikiai suprato, kad Valdovų rūmai tikrai reikalingi. Supranta tai ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau vis tiek atsidūrėme paradoksalioje padėtyje: nors aukščiausi politikos vadovai ir pasisako už šį projektą, bet dabar jau nebežinoma, kaip tą įgyvendinti. Ar tai nėra didžiausia mūsų politinio gyvenimo ironija?
Globalaus kapitalizmo logika ir tautiniai simboliai
Kai kalbame apie globalizaciją ir kapitalizmą, labai dažnai pabrėžiama tik viena jo pusė: niveliuojanti ir naikinanti skirtybes. Oro uostai visame pasaulyje yra vienodi, – teigia tokio požiūrio šalininkai. Tačiau yra ir kitas aspektas: globalus kapitalizmas skatina tam tikrų skirtybių išlikimą, jų sukūrimą. Omenyje turiu vieno pelningiausių biznių – turizmo reikšmę kultūros organizacijoje.
Turizmas nėra vien keliavimas per geografines vietas, nėra vien tik savo geografinio klimato pakeitimas. Tai keliavimas per kultūras ir laiką. Šiuolaikinis turistas – tai arba istorikas (keliauja į istorines vietas), arba antropologas (keliaujantis į svetimas savo civilizacijai erdves). Modernus turistas vengia tų vietų, kurios yra tuščios, kurios yra kaip nors kultūriškai neįprasmintos. Jam reikia pateikti vaizdinių, įspūdžių, kuriuos galėtų „suvartoti“.
Sėkmingam turizmo verslui reikalingas sėkmingas Lietuvos mitas – kas yra Lietuva, kuo ji ypatinga, kuo didžiuojasi lietuviai ir ką verta pamatyti. Tačiau šis mitas negali būti vien tik išorinis, skirtas turistams, jis turi būti dalis mūsų.
Jau dabar galime pastebėti tokių mitologinių apraiškų – tai atstatomi Valdovų rūmai. Šių rūmų atstatymo šalininkai teigia, kad tai pasitarnaus ne tik istorinei savimonei bei tautinei savigarbai, bet taip pat skatins turizmą. Šiuo atveju mes puikiai matome, kaip dera tautinio tapatumo simboliai su turizmo industrija. Tad tokia kapitalizmo logika (priešingai nuo makdonalizacijos, kuri suvienodina) skatins ne niveliaciją, bet kaip tik išskirtinumą.
Kartu neverta pamiršti ir politinio aspekto. Įsivaizduokime priėmimus, konferencijas Valdovų rūmuose ir kokiame nors viešbutyje ar tipinėje konferencijų salėje. Skirtumas milžiniškas. Juk ką užsieniečiui sako dar viena tipinė konferencijų salė, kurią jis gali pamatyti bet kuriame pasaulio kampe? Tik tai, kad tai dar viena salė. O Valdovų rūmai? Tai jau įdomiau – ir tikrai, bent keli istoriniai faktai apie Lietuvą išliks jo galvoje. Tad ar nėra taip, kad Valdovų rūmai yra ir geriausia Lietuvos įvaizdžio priemonė? Kažkodėl apie garsiai nenorima kalbėti. Kodėl kenkiame patys sau?
Pasiūlymas politikos elitui
Valdovų rūmų statybos istorija puikiai apnuogina mūsų politinio ir viešo gyvenimo ypatingą blogybę: kompromituoti kitus, kurie kažką daro.
Su korupcija bent jau teoriniu lygmeniu žinome, kaip kovoti. O ką daryti su lietuviškos politikos įpročiu griauti viską, ką kiti stato? Juk tai pats lengviausias ir patogiausias būdas kompromituoti politinius oponentus? Bet ar tai naudingiausias dalykas Lietuvai? Tikrai ne.
Tad kokia išeitis? Akivaizdu, kad politinės kovos nepanaikinsi, to ir nereikia, nes politinės partijos privalo varžytis. Tačiau reikėtų tam tikro sutarimo, kad Lietuvai naudingi projektai netaptų politinės kovos objektu. Ir kaip tai pasiekti? Tegu partijos sugalvoja savus projektus, kurie yra naudingi Lietuvai, ir juos įgyvendina. Tai nereiškia, kad jos gauna lesyklėlę, iš kurios gali maitinti partiją. Ne, kitos partijos deleguoja savo narius, kad jie prižiūrėtų, kad nebūtų korupcijos. Ir jei atranda korupciją, tai ją rauna su šaknimis, bet nenaikina naudingo projekto. Tegu partijos pradeda lenktyniauti ne tik tuo, kuri žiauriau sukritikuos viena kitą, bet ir tuo, kas geresnį projektą Lietuvai įgyvendins.
Kada Lietuvos politikai pradės galvoti, kad reikia lenktyniauti pasiekimais, o ne griuvėsiais? Labai tikiuosi, kad aš dar tokius laikus pamatysiu.
