Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su „Švietimas Nr.1“ valdybos pirmininku Ryčiu Laurinavičiumi.
Kokie pagrindiniai punktai, kas ten svarbiausia švietimo kelrodyje?
Tai visų pirma, galbūt, kas tas kelrodis yra ir kuo jis skiriasi nuo daugybės strategijų, kurios iki šiol yra buvusios Lietuvoje. Tai numeris vienas: subūrėme daugybę ekspertų, mokytojų, mokyklų vadovų, universiteto profesorių, darėme įvairias sesijas kartu su ISM universitetu, kad išgrynintume esmių esmę. Kas yra tie dešimt punktų, kuriuos iš tiesų pakeitus, mes neabejojame, kad Lietuvos bendrojo ugdymo švietimo sistema, 1-12 klasės, atsistos ant vėžių ir bus geriausia Europoje.
Kas yra visgi svarbiausia?
Trys tokie postulatai, ant kurių stovi švietimo sistema ir kurie yra svarbiausi. Visų dešimt punktų mes turbūt čia nespėsime pereiti, kelrodis.švietimas.lt, jie visi išsamiai yra išvardyti.
Pirmas yra ugdymo turinys ir vertinimai. Turinio turi būti mažiau, jis turi būti kokybiškesnis ir vaikai turi praleisti daugiau laiko kartu su mokytojais gilindamiesi. Vertinimas turi būti vienodas, kad aštuonetas būtų aštuonetas visoje Lietuvoje ir kad būtų nuolat stebima individuali vaiko pažanga, nes šiandien, iš esmės, 12 klasėje pirmą kartą jauni žmonės susiduria su tikru vertinimu, kuris kažką jų gyvenime lemia. Moderniose, gerose švietimo sistemose, patikrinimai yra nuolatiniai, nacionaliniai patikrinimai, kad žmogus žinotų, kaip maždaug jam sekasi, kaip man iš tiesų ta matematika sekasi ir kiek lemia miestas, kuriame esu gimęs ir kuriame lankau mokyklą.
Antras labai svarbus dalykas yra vadyba. Tai šiandien dienai iš tiesų mokyklų vadyba visais lygiais – mokyklų vadovų, savivaldybės, švietimo ministerijos – iš tiesų yra ne to lygio, kuriame turėtų būti. Reta mokykla matuoja, o kaip gi jaučiasi kolektyvas. Versle, pavyzdžiui, mes neįsivaizduojame, kad būtų įmanoma nematuoti mikroklimato, kaip žmogus jaučiasi darbe, nes jeigu mokytojas jaučiasi blogai, ką vėlgi mūsų duomenys rodo, kad apie 30 procentų mokytojų patiria patyčias iš kolegų, tai kaip tu paskui gali ateiti į klasę mokyti vaiko? Kantriai, atsakingai ir suteikdamas visas žinias.
Na ir trečias, tas postulatas, ant kurio stovi švietimo sistema, be abejo, yra mokytojai. Tai tiek jų ruošimas, tiek jų įvedimas į mokytojo darbą, ką vėlgi šiandien dienai matome, kad pusė žmonių, kurie baigė pedagogikos studijas, net neateina iki mokyklos, o dar pusė jų po 2 metų meta darbą.
Koks jūsų siūlomas sprendimas, kad tie mokytojai ateitų ir neišeitų?
Tai, visų pirma, universitete nuo pat pirmo arba antro kurso turi būti žymiai daugiau praktikos. Ta praktika turi būti atliekama mokyklose, kurios yra pasiruošusios. Šiuo metu viena aštuntoji laiko, kuris praleidžiamas universitete, yra skiriama praktiniam darbui. Reiškia, mokytojas, iš principo, ateina pirmą kartą matydamas, kas vyksta mokykloje. Mes sakome, kad bent pusę laiko mokytis turi studentas. Mokytojas jau turi ateiti ir mokytojauti.
Kitas dalykas, atėjęs į naują kolektyvą, žmogus privalo turėti mentorių, kuris padeda įsilieti į kolektyvą.
Dabar vienas iš jūsų siūlymų yra tai, kad siūlote 6 metų pradinį ugdymą. Jeigu vaikai eina į mokyklą sulaukę septynių metų, tada šeši metai ir jie 13 metų tik pradinę mokyklą baigtų. Kiek tai yra prasminga? Ar neužtenka tų keturių?
Lietuvoje jau yra mokyklų, kurios pradėjo bandyti šešerių metų pradinės elementus ir mes kartu su universitetais, VDU, KTU ir pamatysime, kaip tai veikia Lietuvos vaikus. Labai paprastas dalykas – Lietuvos keturmečiai, pagal tarptautinį tyrimą, yra pirmi pagal metinį raštingumą Europoje. Lietuvos penkiolikmečiai, kas dažniausiai yra apie aštuntokus, yra labai toli nukritę. Tai Lietuvoje tas kritimas 5-6 klasėje, vaikai tuo metu dar nėra pasiruošę savarankiškam gyvenimui, į kurį įmetame.
Tai pradinis ugdymas iš esmės reiškia vieną esminį pokytį. Ten pokyčių labai mažai. Vieną esminį pokytį, kad yra vienas suaugęs žmogus, auklėtojas, mokytojas, kuris nuolat praleidžia laiką su tais vaikais ir pažįsta vaiką. Tas ypač aktualu mokyklose, kur yra socialinė, ekonominė, kultūrinė aplinka, arba, grubiai tariant, kur tėvams nerūpi vaikas. Nebelieka 5 klasėje nei vieno suaugusio žmogaus, kuriam tas vaikas rūpėtų.
Dar vienas iš jūsų siūlymų yra mažiau temų, daugiau gylių. Kaip jūs tai įsivaizduojate? Kas nuspręstų, kokių temų reikia, kurių nereikia? Jūs siūlote turinį sieti su egzaminais. Pas mus egzaminus nustatinėja vieni, o ugdymo turinį – kiti.
Tai labai gerai ir pastebėjote, kad pas mus vieni turinį, kiti vertinimą to turinio nustatinėja ir tada gaunasi taip, kaip gaunasi, kad reikia kažkur pridėti, kažkur atimti 10 balų ir panašiai. Tai mūsų siūlymas yra, kad turi būti nuolatinė institucija, šiuo metu tai daro tokia Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) šitą darbą, bet šitas darbas yra tiesiog per daug svarbus. Bet dažniausiai jisai daromas paskelbiant konkursą, atrenkami žmonės, kurie yra slapti, niekam nežinomi ir jie kažkokį turinį paruošia.
Tai mes sakome, kad turi būti nuolatinis kolektyvas žmonių, kurie nuolat prižiūri, atnaujina ir ruošia turinį. Apie pirmąją klausimo dalį, kodėl mažiau temų, tai vėlgi, Estijoje, Suomijoje, Danijoje – tu paimi vieną literatūros kūrinį ir iš esmės jį analizuoji tam, kad tu suprastum. O Lietuvoje dažniausiai kas vyksta? Kiekviena pamoka – kita tema, kita tema, kita tema. Visi mokytojai, paklauskite bet kurio mokytojo, tą patį sako: žiūrėk, aš nespėjau išdėstyti vienos temos, mes bėgam prie kitos temos. O jeigu vaikas sirgo ir praleido pamoką, pasivyti iš esmės yra beveik be šansų.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Tekstą parengė tv3.lt praktikantė Aira Švagždytė.
